Žiūriu į tave miegančią, mano mergyte, ir rankos pačios ima bėgioti kompiuterio klaviatūra. Norisi užrašyti, įamžinti žodžius, kuriais bandyčiau nusakyti, kaip tavęs norėjau, kaip laukiau... Kaip dabar tu kasdien mane džiugini (bet, būkim realistai, dažnai būna ir nevilties akimirkų...). Noriu užrašyti savo laukimo ir tavo atėjimo pas mus istoriją. Tiesiog atminčiai. Tau ir sau.
2010m. liepos 25d.
Guliu ant lovos ir verkiu. Tyliai, be kūkčiojimo. Tiesiog rieda nevilties ašaros. Tiesiog dar vieną mėnesį savęs klausiu- kodėl ne dabar? Kodėl taip ilgai? Aš taip noriu mažo leliuko, bet jis vis nesiskubina. Na, gerai, aš buvau kantri. Laukiu jau metus. Jau metus mane gyvą ėda aplinkinių klausimai apie šeimos pagausėjimą. Bet aš kantri. Gerai jau, gerai, nelabai kantri... Žinau, kad kiti savo stebuklo laukia daug ilgiau, metų metus... Vis ateina mintis, kad gal ir mūsų šeimai reiks ilgai laukti... Namie viena pati nubraukiu ašarą, o kitiems atsakau, kad leliukai dabar labai brangūs, laukiame akcijos.... Juk nebūtina visiems žinoti, kad jie užknisa mane su savo klausimais.
Ir tas prakeiktas pilvo maudimas, kuris tikriausiai reiškia, kad ir vėl ne šį mėnesį...
2010m. liepos 30d.
Išlydžiu tavo tetuką į darbą. Šiaip esu miegalė, bet šįryt nesimiega. Visokios keistos mintys lenda galvon. Mintys padrikos, išsibarsčiusios. Savijauta keista. Lyg ir skauda pilvą, lyg ir ne. Nusprendžiu pasidaryti nėštumo testą, tuo labiau, kad mėnesinės vėluoja jau kelias dienas. Bet nieko nesitikiu, juk kiek jau tų testukų sugadinta, išmesta. Kiek kartų be reikalo laukta, tikėtasi. Na, bet aš juk smalsi, tebūnie, negaila tų kelių litų, sugadinsiu dar vieną. Bus ryto pramoga. O šiai dienai pramogų daugiau nenumatyta
Aaaaaaaaaaaaaaaa!!!!!!!!!!!!!!!!!! Negaliu patikėti! Matau dvi juosteles!!!!!!!!!! Vis žiūriu į jas, kad įsitikinčiau, ar man nesivaidena... Palieku testą vonioj, išeinu, vėl įeinu- ne, vis dar tos pačios dvi juostelės. Nusiprausiu- ką gali žinoti, gal apsimiegojusios akys dvigubina daiktus. Ne- dvi juostelės. Einu į kambarį, atsisėdu. Rankos dreba labiau nei vestuvių dieną. Ką ten rankos, aš visa drebu. Ašaros pasileidžia skruostais riedėti. Pirma mintis- kas dabar bus??? O paskui save baru ir raminu- tiek laukiau, tiek norėjau, o kai jau viskas prasidėjo- išsigandau... Šypsaus ir verkiu. Drebu ir verkiu. Atsistoju. Atsisėdu. Vaikštau. Nerandu sau vietos, o širdyje- sumaištis. Galvoje, kur turėtų įnirtingai dirbti smegenys- tuščia... Tada plačiai nusišypsau ir imu planuoti, kaip pasakyti būsimam tėčiui, kuris sau ramiai darbuojasi ir net nenujaučia, ką jo žmona, likusi viena namie, išdarinėja
Nulekiu iki parduovės, nuperku poprieriaus laiškams ir parašau jam laišką. Apie mus, apie mūsų praeitį, apie mūsų jausmus... Ir paskutiniu sakiniu jam pranešu, kad mes turėsime leliuką.
Vakare jį pakviečiu į netoli už miesto esančią kavinę. Ten žmonių beveik niekada nebūna, žinau, kad bus ramu. Įteikiu jam laišką. Jis skaito ir aš matau, kaip dreba jo rankos. Matau, kad perskaitė, bet akių nuo laiško nepakelia. Žiūriu į jį ir man akyse kaupiasi ašaros. Tokios kvailos, juk nėra ko jaudintis, tačiau aš- jautrus padarėlis, verkiu, vos tik pasitaiko galimybė
Vyras pakelia akis, kuriose irgi žiba ašaros ir pasitikslina, ar aš nejuokauju... Lyg tokiais dalykais būtų galima juokauti... Bet aš galiu tik linktelt ir tada keletą minučių sėdime apsikabinę. Žodžių nereikia. Jis tikriausiai jaučia, kaip aš drebu, o aš girdžiu, kaip stipriai plaka jo širdis.Imame laukti tavęs, mažyle...
2010m. rugpjūtis- 2011m.- kovas
Man taip patinka būti nėščia! Tas aplinkinių rūpinimasis manimi, savęs palepinimas svajonė
Dabar save tai aš myliu! Kadangi šiaip gyvenime esu linkusi kaupti riebaliukus kūne ten, kur jų visai nereikia, tai dažnai tekdavo pasižiūrėti, ką dedu burnon, bet nėštumo metu leidžiu sau viską, kas skanu, kas man patinka... O patinka man ir saldžiai, ir rūgščiai... Cepelinai, saldainukai, tortukas, ledai... Gera 
Bet, kas įdomiausia- man, taip linkusiai pilnėti, nuo to žymiai didesnio maisto kieko svoris augo labai nežymiai, palengva. Stebuklas, sakyčiau, kitaip nepavadinsi. Ir vis glostau savo pilvuką. Mintyse pasikalbu su juo, spėlioju, kas gi tame mano pilvelyje gyvena, nes su būsimuoju tėčiu buvome nusprendę nežinoti, kas, mergytė ar berniukas, spardo mane iš vidaus. Tiesiog laukiame vaikelio. Nors nuo studijų metų labai norėjau turėti dukrytę, net ir vardą jai buvau sugalvojusi... Bet neleidžiu sau įsisvajoti. Tuo labiau, kad aplinkiniai, didėjant mano pilvukui ir man vis gražėjant (na, ne pati taip sugalvojau, kiti taip sako... Na gerai gerai, ir pati jaučiuosi ypatinga, graži...) ima vis dažniau ir tvirčiau sakyti, kad bus berniukas... Na, berniukas tai berniukas, nieko nepadarysi, išrenku vardą ir jam
Ir vis dažniau su draugėm pasvarstau, koks bus tas gimdymas... Nežinau, ko laukti, ko tikėtis... Tik truputį bijau, kad, jei jau lengvai man sekasi nešioti mažiuką savo pilvelyje, tai kad paskui netektų atsiimti gimdymo metu... Bet aš optimistė, tikiu, kad viskas bus gerai. Bus gerai mano mažučiui ir man.
2011m. kovo 19-20d..
Nuostabus saulėtas kovo 19 dienos rytas. Žadinu tavo tetuką ir raginu rengtis, nes labai noriu nuvažiuoti į Klaipėdą, man reikia apsipirkti
Juk neaišku, kada vėl galėsiu apsilankyti, nes tiesiog jauste jaučiu, kada čia gali būti paskutinis apsipirkimas prieš didžiuosius įvykius. Savijauta mano gera, tiesiog tie paruošiamieji, ar kaip jie ten vadinas, sąrėmiai jau kirbina ir mane. Ir tas jų kutenimas leidžia man suprasti, kad netrukus... Kad viskas netrukus... Juk mano pilvelio gyventojui jau 37 savaitės...Nuvažiuojam. Viena parduotuvė, antra. Ramiai apžiūrinėjam prekes, pajuokaujam. Man dar juokinga, nors vis suskausta pilvo apačią. Netgi į laikrodį pasižiūriu, pasitikslinu, kas kiek laiko suskausta. Nereguliarūs. Taip ir galvojau, juk man dar beveik 3 savaitės iki numatyto gimdymo termino. Paprašau būsimo tetuko, kad nusivežtų mane į Mcdonaldą ledų... Baisiai jų noriu didžiąją dalį nėštumo, bet vis nebuvo progos užsukti. Dar garsiai pasvarstau, kad šiandien mirk- atsikelk turiu jų gauti, juk man netrukus gimdyt, o po gimdymo valgyt tuos riebius ledus sąžinė nelabai leis (nebent stipriai tą sąžinę užmigdytum, kas man visai neblogai kartais pavyksta
). Suvalgau ledų, dar pasilakstom po parduotuves.Vakare tėtis įsitaiso prie TV, o aš- prie kompiuterio. Kažkaip tie mano paruošiamieji sąrėmiai sustiprėjo... Bet nieko, nelabai skauda... Pala pala, reikia pažiūrėti, kas kiek laiko... Ot velnias, kas 10min. Pasakau tavo tėčiui ir toliau rami sėdžiu prie kompiuterio. Tėtis manęs paklausia, gal eičiau rankinę į gimdymo namus susikraut, bet aš nuraminu, kad dar tikrai negimdysiu, susikrausiu rytoj. Juk viskas, ko turėtų prireikti, yra nupirkta. Tuo labiau, kad ir reguliarumo sąrėmių nebeliko. Aš juk sakiau, kad čia tie paruošiamieji. Vietoj tvarkymosi nusprendžiu įlįst į vonią. Pasidarysiu depiliaciją. Tėtis pasisiūlo padėti, bet ai, apsieisiu, kaip nors pati apsikuopsiu, dar truputį susilenkiu.
Netrukus vidurnaktis. Įdomi naktis šiąnakt- prie žemės labai priartės mėnulis, taip būna gana retai, berods, kas 19-20metų. Tavo tėtis saldžiai miega, o manęs dėdė miegas niekaip neaplanko. Guliu... suskausta... Pasižiūriu į telefoną- 00.32. Vėl ramu. Vel suskausta, telefone matau- 00.42. Vėl suskausta. Imu telefoną ir galvoju nu, jei dabar rodys 00.52, tai nugriūsiu, jei bus reguliarūs! (toks vaizdas, kad gulint lovoj dar būtų galima nugriūt kur nors
). Ir telefone matau- 00.52... Dar nieko nespėju pagalvoti, kai, dedant telefoną atgal, isgirstu tylų PŪKŠT (lyg kažkas toli toli būtų balioną susprogdinęs) ir pajuntu varvant tarp kojų malonią šilumą. Iškart suprantu, kad man čia vandenys nubėgo. Įsijungiu šviesą, pasakau be 5 minučių tėčiui kaip yra, paprašau jo paduoti man didelį rankšluostį, įsikišu jį tarp kojų. Išlipu iš lovos, einu į kitą kambarį, atsigulu ant minkšto kampo. Aš vis dar keistai rami!!! Bet skausmai jau stiprūs, jaučiu, kaip labai skauda... Net prisimerkiu, kai užeina skausmas, kalbėt negaliu tuo metu. Tik pūškuoju kaip ežys... Tėtis sutvarko lovą. O tada jis atsineša dvi tašes (kurias turėjau susikrauti tik išaušus rytui), o aš su tuo rankšluosčiu tarp kojų (nes vandenukas vis dar bėga) jam sakau, kur kas padėta, ir į kokią tašę reikia dėti. Taip ir susikraunam. Nueinu į WC, nes paleidžia vidurius. Ir kai atsisėdau ant klozeto, pajutau, kad žiauriai kojos dreba. Vienu metu maniau, kad neatsistosiu. Visas kūnas ramus, bet kojose toks drebėjimas, kad siaubas...Šiaip ne taip susiimu, tada palendu po dušu. Užsisegu suaugusiems skirtas sauskelnes ir mintyse padėkoju tai merginai, kuri man jas atidavė, nes nežinau, kaip bučiau važiavus iki ligoninės. Tie vandenys vis varva. Jausmas labai įdomus. Skauda...
Na, ir išvykstam į ligoninę. Kelyje skausmas vis stiprėja ir dažnėja. Dar bandau kalbėti, bet sunkiai gaunasi. Užsimerkiu ir kvėpuoju, kvėpuoju... Ir pasvarstau, kiek centimetrų tas mano gimdos kaklelis bus prasivėręs. Pagalvoju, kad būtų gerai, kad būtų bent kokie 5cm.
2.30 būnam ligoninės priimamajam. Gydytoja ten mane perrengia ir nuveda į gimdyklą. Kai ten atsiduriu, suprantu, kad truputį bijau. Per sąrėmius spaudžiu tavo tėčiui ranką, bet, kas juokingiausia, man skauda, aš spaudžiu ranką jam, bet bijau stipriai spausti, kad neskaudėtų ir jam. Net ir kentėdama pagalvoju, kaip labai myliu tavo tėvelį... Įsikabinu į lovos kraštą, bet nepatogu, tenka vėl jo rankos imtis... Ir taip abu laukiam...
3.10 mane apžiūri gydytoja ir sako: 8cm prasivėrimas, už valandos gimdysi.... Aš sustingstu. Vis dar nesuvokiu, kad tai vyksta. Kad tai vyksta su manimi. Nu ir ką, tą valandą kentėjau, pūškavau. Visa drebu... Apsilankau tualete. Tavo tėtis lydi mane. Jis tylus. Nesikalbam, tiesiog nereikia žodžių. Jaučiu, kad abu vienodai išgyvenam. Abu laukiam.
Valanda greitai praeina. Ateina akušerė, sako: Kai norėsi stumti, sakyk, gulsies ir gimdysi. Sakau, kad jau noriu. Paguldo mane, apžiūri ir sako: Tuoj gimdysi, kai norėsi stumti- stumk.
Man liepia per sąrėmį susikaupt ir smarkiai stumt. Paskui jau viskas vyko greitai. Iš tikro, net nežinau, per kelis stūmimus aš tave, lėlyte, pagimdžiau. Tik atsimenu, kaip po poros stūmimų pasako, kad jau mato galvytę. Tada dar stipriai stumiu pora kartų ir pajuntu, kaip kažkas išslysta. 4.17 pakelia tave, mūsų mažą rėkiantį padarėlį, pasako, kad mergytė... Mergytė...
Tave trumpam nuneša, apvalo ir uždeda man ant krūtinės. Apkabinu tave viena ranka (kita nepaleidžiu tavo tėčio) ir net nežinau, ka galvot. Nežinau, ką tuo metu jaučiau... Meilė visiems. Laimė. Palengvėjimas. Baimė. Išgąstis. Nežinomybė. Palaima. Sumaištis galvoj ir širdy...
Štai taip gimei tu, dukryte. Pavadinome tave Evita. Atėjai įdomiu laiku- prie žemės priartėjęs mėnulis, aušo Tarptautinė žemės diena. O ryte paskambinusi tavo močiutė pasakė, kad Ventėje kovo 20 dieną pirmą kartą šiemet pastebėti gandrai... Tave į mūsų glėbį pašaukė mėnulis, patraukė žemė ir atnešė gandras Tu- mūsų stebuklas. Myliu tave. Dabar ir visados.
