Kaip prieiti išpažinties

O kas tas "savimi"? Argi ne to paties Dievo duotas kūnas, protas, jėgos ir t.t.? Taigi bet kuriuo atveju tikintis žmogus, mano manymu, pirmiausia turėtų pasitikėti Kūrėju. Tai žinoma nereiškia, kad maldos žodžius: "Padėk man", galima prilyginti: "Padaryk už mane".
Papildyta:

Kur čia taip? Turiu draugų labai įvairiose bažnyčiose ir mielai nueinu pas juos "šiaip pasibūti" kad ir į pamaldas, bet dar niekad neteko patirti, kad kažkas pultų mane "atvertinėti".

Mielosios, ispazintis prasideda nuo gailescio suzadinimo.
Pabandykit namie, prie degancios zvakes, pasieme 10 Dievo isakymu, pabendrauti su Dievu tiesiogiai.Tiesiog jei nezinot mintinai, skaitykit juos ir apsistoje ties kiekvienu pamastykit ir prisiminkit tuos , kuriuos iskaudinot ar faktus, kurie sukele pasekmes, paprasykit tu zmoniu atleidimo mintyse ir sirdyje ir nuosirdziai gailekites , noredamos susivokti ir keistis vidujai.Nieko neimanomo nera, kaip ir kazkuri auksciau yra rasiusi, kad kas tinka vienam tas netiks kitam, tad dalinkimes patirtimi ir isgyvenimas, ir nesisvaidykim isminties perlais, kuriuos vistiek sues kiaules....

Kažkiek metų nebuvusi išpažinties per dėdėd laidotuves ryžausi tą padaryti. Dėdė buvo labai pamaldus, šviesus žmogus, ir tiesiog negalėjau jo šitaip neišlydėti. Ėjau pas nuostabų kunigą, kuris labai pakylėtai priėmė mano išpažintį, ir sakė, kad angelai danguje džiaugiasi kartu su manimi. Po išpažinties dar mintyse labai karštai meldžiausi, nuoširdžiai apgailėjau visas savo kaltes.
Palengvėjimas buvo nerealus. Ne tik nuo pačios išpažinties, bet ir nuo tos vidinės maldos, nuo pasiryžimo kiek įmanoma mažiau kartoti savo klaidas.
Esu dėkinga savo mirusiam dėdei, kuris netiesiogiai mane pastūmėjo atsinaujinti.
Pritariu LinguLingu, kad labai svarbu vistą išgyventi širdimi- ir gailesčio sužadinimą, ir atgailą, ir tvirtą pasiryžimą stengtis eiti šviesos keliu.

visiškai sutinku su visom Tavo mintim
..tik ką norėjau pasakyti, kad tuo gyvenimo momentu neturėjau laiko ieškoti gero kunigo, nuėjau kaip pasitaikė taip...o kadangi ir anksčiau nebuvau labai daug džiaugsmo patyrusi po išpažinties bažnyčioje, tai pamažu mokiausi pati savarankiškai, pati - kaip sakoma akis į akį su Dievu ir savo sažine mintyse pasikalbėdama - sau atleisti. Lygiai taip pat, mintyse (jei ymanoma ir realiai) su žmonėmis, kuriuos įskaudinau susitaikyti, apgailėti, pasiryžti. Žinoma kaip krikščionei gal ir vertėtų nueiti išpažinti kunigui ir gauti išrišimą. Bet tai būtų sausas ritualas ir tiek. Gal turėsiu laiko kada daugiau pabandysiu kažko savo sielai artimo paieškoti. Dabar kai trūksta dvasiai kažko paklausau per Marijos radiją laidų, tikrai gerų dalykų išgirstu, kol kas tenkina ir užtenka to.

Sveikos, a as prie to pačio Man labai patiko bažnytelė aš ja atradau Vilniuje Trakų gatvė leistis žemyn pro Lenkų bažnyča ir toliau truputuka paejus yra bažnyčia nedielė as kažkaip ten niekad nebuvau užklydus tai ten išpažinčių klauso atskyrai ne bendroj bažnyčioj o patalpos atokiau ten ramiai sau pasikalbet su kunigu Labai faini jaunatviški ir tikrai supratingi taigi man labai patiko ir pačios mišios

Ispazinties reikia eit pries save,mano manymu.Ir ne pas kuniga, o pas savo sazine. duoti isrisima sau,nesmerkiant, o ramiai analizuojant,keiciant,kas buvo padaryta negerai. Nesupratau niekuomet ispazinties liturgijos,kodel as turiu eit pas kazkoki, gal dar didesnio nuodemingumo nei as pati frukta,ir jam destyt,ka as padariau ne taip.
atleisk sau ir nebekartok to paties- va cia yra liturgija

Gražiai sugalvojai, Saulutuke, tik... bepigu, kai dar yra jėgų duoti sau išrišimą. Kiek žmonių, tiek gyvenimų. Būna, kad niekaip negali sau atleisti. Ir ištaisyti klaidas jau pervėlu. Kai kuriais atvejais jauti, kad net nepadoru būtų guostis, kad bent pasimokysi iš savo klaidų (tiesiog perdidelė tavo mokymosi kaina teko kažkam). Kartais nuo tų įvykių, veiksmų ir jų sukeltos kaltės ir stogas žmogui ima važiuoti. Tada ir praverčia išgirsti, kad Dievas tau atleido. Ne tas "fruktas", o Dievas. Kunigas neatleidinėja, čia ne jo kompetencija. Jo kompetencija tik paskelbti, kad Dievas tau atleido.

Ir aš prieš daug metų buvau nusprendus, kad man išpažinties nereik. Draugė paragino: "tai dabar gal jau ir nueik". Nuėjau. Ir, aišku, pasakiau, kad man išpažintis – kaip šuniui penkta koja. Išaiškinau, kad kai reik patarimo, tai ir be kunigų turiu, kur eiti, teologinių žinių už kai kuriuos kunigus turiu daugiau, o su Dievu santykius aiškintis mieliau tiesiogiai. Taigi išklojau savo pamąstymus ir jokiu būdu neužbaigiau gailesčiu, nes nematau, ko čia gailėtis. O kunigas išklausė ir net nebandė moralizuoti. Papasakojo apie savo įvairiausius etapus ir kaip keitėsi išpažinties poreikis. Net vienu metu suabejojau, kuris kuriam išpažintį atlieka (savo gyvenimo detalių tai neporino, neužkrovė nepakeliamom naštom). Mano dideliam nustebimui po išpažinties išėjau kitokia. Ir nuo to laiko, jau daugiau kaip 10 metų, kiekviena išpažintis man būna labai naudinga (nors prisiruošiu tai arba 2 kart metuose, arba 1 kartą per beveik 2 metus )

Išpažintis yra kažkas daugiau, nei tik tradicija, paprotys ar draugiškas pasišnekėjimas.

O vat gerai pasakei- kiek zmoniu ,tiek gyvenimu

O as pasiguosiu, kad negaliu nueit ispazinties tada, kai norisi, nes gyvenu ne LT ir elementariausiai nemokeciau zodziu suregzti anei angliskai, anei ... Tad kai bunu Lietuvoj, stengiuos bent trumpam nubegt i Katedra ar kita miela vaikystes baznytele bent trumpai maldai, atogreziui i save, susikaupimui nors tiek, kiek leidzia laikas ir palydovai... Pavydziu jums, kurios gyvenat gimtineje. As tik dabar pradedu suprasti, kiek daug netekau, palikus viska del mylimo zmogaus. Labai pasiilgstu nuostabiu lietuvisku melodingu giesmiu, lietuvisko pamokslo, kurio kiekviena zodi iki asaru suprantu... O karta is tiesu cionykstese pamaldose patekau tiesiog i panika, kad nebeatsimenu lietuviskai atitinkamu liturginiu maldu zodziu!!! As, kuri nuo pat kudikystes augus prie altoriaus, o veliau prie vargonu...

Jeigu zmogus jaucia poreiki ir palengvejimo po to, jis turi eiti ispazinties. Asmeniskai as, po ilgo laiko tikrai neiciau i bendra eile baznycioje, o geriau ramiai susitarciau su parapijos klebonu ir paskirtu laiku ispazinciau savo nuodemes.
Kadangi man labai daug tenka bendrauti su nuostabiu klebonu (tenka tvarkyti parapijos popierius),o ispazinties eiti negaliu nes kaip sako gyvenu nuodemeje, dar nesusituokusi, mes su juo nuosirdziai, atvirai ir daug kalbame, gyvenime niekuomet nesikrepciau i jokiu psichologus, tik jam patikeciau savo bedas, esu isitikinus, kad visuomet man pagelbetu savo pamokanciu zodziu.

as asmeniskai tikiu, kad yra Dievas ir net labai...bet kas liecia ispazinti, tai neinu...nzn, kodel...bet manes netraukia eit...aisq ateis laikas kai reikes eit...bet jauciu kazkokia prievarta...

Ar galetum placiau bei smulkiau papasakoti apie ta pojuti?Esu kazka panasaus isgyvenusi.Buciau dekinga