Pykčio išreiškimas

na ateina tas etapas, taip vadinama socialinių santykių krizė, arba dar kitaip- trečiųjų metų krizė- ir be vienokių ar kitokių nederamo elgesio išbandymo ji nepraeina.

Aš niekur nesakiau, kad vaikas būtinai klyks, isterikuos, mušis ir pan. Aš sakiau, kad kiekvienas vaikas išgyvena šitą etapą, bet reakcija yra skirtinga - vienas mušasi, o kitas numeta žaisliuką ant žemės ir viskas.

Jeigu rasiu daugiau laiko, tai pacituosiu keletą vaikų raidos pecialisto (iš Kanados) minčių šia tema. Deja, nerandu tos pačios info internete ką turiu spausdinta forma.

ech... mano mergina atrodo tokia gudri, o pykcio valdyme taip letai progresas eina...
dabar tas etapas, kai VISKA nori pati daryti. iki negalejimo... ir jei as ka nors padarau - tarkim sviesa isjungiu, deserta is saldytuvo isimu ar pan - klykia, trepsi ir dar daiktus pameto... tai jei tik siaip garsiai piktinasi (t.y. rekia) stengiuos per daug demesio nekreipti, tik pasakau, kad reikia graziai paprasyti. o jei pradeda arsiau siautet - mustis ar daiktus metyt - tada jau kampan statau (cia pas mus baisiausia bausme ) Na, jau pradeda matytis siokie tokie rezultatai - pvz supyksta, uzrekia eilini kart, o po keliu sekundziu nusiramina ir graziai sako - as pati norejau padaryt Zinoma, ne visada taip iseina ...
baisiausia, kad jau tokia uzsispyrele mano dukryte... duok die man kantrybes uztektu |

Salduspauksciai, kiek metų jūsų dukrytei? Gal pas jus trečiųjų metų krizės laikas?

Pas mus ateina jau ožiukai. aiškiai jau dygsta ragiukai, tokie su pažiegčiojimais.

Pas mus tas pats. Trypia, rekia, dauzosi jeigu tik ko negauna. Noredamas atkreiti demesi specialiai pradeda sviesa isjugti/ijugti daug kartu; trypti kojomis, klykti ir kristi ant grindu. Toki rytini spektakli darzelyje siandien turejau, kad nenorejo eiti I darzeli, o vaziuoti su masina. Kartais nesuprantu ir is kur jis toks uzsispyres...

Negalima vaikučiams rodyti, kad jie yra nesvarbūs, jie visada tai labai jaučia, visada jie turi būti svarbiausia ir iausi

Kas yra vaiko isterijos priepuoliai?

Vaiko isterijos priepuoliai yra staigūs neigiamų emocijų, pykčio protrūkiai, juos dažniausiai patiria vaikai nuo vienerių iki 4 metų amžiaus, pats pikas – tarp 2 ir 3 metų. Jo metu vaikas pradeda verkti, rėkti, mosuoti rankomis, trypti kojomis, gali kristi ant žemės, pradėti muštis ar net kąsti. Gali būti ir ramesnė „ožiukų“ išraiška – vaikas patempia lūpą, ima inkšti, verkšlenti ar zysti.

Nors tėvams tai atrodo visa amžinybė, įsiūčio priepuolis paprastai trunka iki 2 minučių. Tiesa, šie „ožiukai“ ne visus vaikus aplanko vienodai dažnai ir būna skirtingo intensyvumo. Tai priklauso ne tik nuo vaiko temperamento, konkrečios situacijos, bet ir kaip tėvai reaguodavo į ankstesnius vaiko įsiūčio priepuolius.

Jei vaiko pykčio priepuoliai tau kelia susirūpinimą – pavyzdžiui, jei vaikas priepuolių metu tampa itin agresyvus, arba jei ir po ketvirtojo gimtadienio isterijos ištinka vis dar dažnai, būtinai kreipkis į šeimos gydytoją – gali būti, kad vaikui reikia specialistų pagalbos. Nors retkarčiais šių priepuolių gali pasitaikyti ir vyresniems nei 3-4 metų vaikams, iš esmės tokio amžiaus vaikas jau turi mokėti suvaldyti savo emocijas.

Kodėl vaikams kyla isterijos priepuoliai?

Isterijos – nors ir nemaloni – yra normali vaiko raidos dalis. Jos kyla todėl, kad augdamas vaikas patiria vis daugiau ir vis stipresnių emocijų, tačiau dar nemoka jų suvaldyti (galiausiai, juk ir suaugę ne visada sugeba suvaldyti savo pyktį!). Štai kas vaikams paprastai sukelia isterijos protrūkius:

Nusivylimas, susierzinimas, kad ko nors nepavyksta atlikti. Pavyzdžiui, nepavyksta pastatyti kaladėlių bokšto arba jei nepavyksta „susikalbėti“ su kitais – šio amžiaus vaikai supranta daugiau, nei sugeba išreikšti žodžiais, ir dėl to dažnai puola į neviltį.
Savarankiškumo apribojimas – pavyzdžiui, jei liepi vaikui ramiai pasėdėti, arba darai tai, ką jis norėtų atlikti pats (pavyzdžiui, apsiauti batukus). Tokio amžiaus vaikas jau suvokia save kaip asmenybę ir vis dažniau nori spęsti pats, ką daryti (arba ko nedaryti).
Dėl nuovargio ar alkio – pavargęs vaikas daug jautriau reaguoja net ir į nedideles nesėkmes – lygiai taip pat, kaip ir suaugęs.
Kai negauna to, ko nori (čia ir dabar) – labai dažna situacija parduotuvėje. Tai bene didžiausia problema tėvams, nes iki 3-4 metų amžiaus loginiai argumentai (kodėl nepirksi to ar ano) nelabai veikia.
Kai tiesiog nori dėmesio – tokiu atveju vaikai pasitelkia „netikruosius isterijos priepuolius“ – tai yra sąmoningai pradeda verkti, nes paprastai žino, kad tokia taktika suveikia.

Gal pavyks temute atgaivinti

Namie turiu toki oziuku ozy kad vargeli tu mano nexinau jau ka daryt kaip su tais oziais kovot ?

Reik pampersa keisti - isterija, reik persirengt - isterija, reik i lauka eiti - isterija, miegoti -isterija.... kazko nori rekia isterija ir taip toliau... isprotet galima katastrofa ir pragaras namie

Mes taip pat turim, kai kada pavyksta juos laiku pagriebt ir laiku susiorientuoti, kuo sudomint, kur dėmesį nukreipt, kitąsyk - sprendžiam ir reaguojam jau "ožiams" pasirodžius. Pastebiu pati, kad daugiausia ožiukų būna, kai esu namuose kartu ir turiu darbus dar padaryt/išsiųst, o vaikai mato, kad mama prilipus ir neatsisuka vos paliepus . Stengiuosi dalint ir dėmesį, ir laiką, pabūt su vienu, su kitu, tada prišokt prie darbų.
Papildyta:
Mano pirmasis vaikutis, nerealaus ramumo, kur padėsi, ten rasi, visai nežinomi buvo pykčio priepuoliai, agresija. Antrasis - visiškai kitas pasaulis, stebuklas būna, kai atsikelia geros nuotaikos, bandom sakyti, aiškinti jausmus, emocijas, mokytis, žiūrime knygeles panašiomis temomis ir rodome, kuris vaikutis supyko, kodėl supyko. Pyktukai matosi, ar kokie užslėpti buvę, ar kas skauda, verksmas ir balsas, emocija skiriasi, tad pyktukus matau, pasakau, kad matau, pasakau, kad pyksta. Turim kėdutę, nueina atsisėsti, žinoma, greitai ateina , tada stengiamės būti linksmi . Mokomės