Zinai,
TexSy, as irgi manau, kad tu saunuole, kad neatrasei, bet svarbiausia man cia atrodo, kad tavo savigarba pagaliau pradejo rodyti zenklus, kad nebusi pastovi guodeja ir ta, kuria galima pasinaudoti paverkavimui...nes nu kiek as cia skaiciau apie ta tavo ex, tai eina sau, na as ji jau pries kokius jo 5-6 tokius bairius buciau pasiuntusi toli toli, tiksliau pasakiusi - jei nenori tai ir nereikia, ko cia inksti dabar. Nes nu atsiprasau, jei izeisiu (nes visgi tavo buves draugas ir zinau, akd man irgi nepatikdavo, kai ant mano ex'o varydavo) - bet zinok tokio neapsisprendusio mizniaus tai dar nezinau, net mano ex'a perspjove... Maniskis bent vienakart po simto pokalbiu apsisprende, paskui tylejo du menesius
sikna uzraukes.
Persiprasau, verziasi piktuma man.
beje,
viesnia, aciu uz tavo brukstelejima, malonu, kad nors kazkas pasako, kad pagalvoja apie mane
Papildyta:
QUOTE(Mumuke @ 2015 06 25, 20:17)
Brekcija, tiesa ta, kad mūsų vidinė būsena atsispindi mūsų aplinkoje. Todėl aš jums dabar nerekomenduočiau eiti į žmones, nes jie greičiausiai erzina, nerekomenduočiau ieškotis draugų, nes jie greičiausiai užknisa. Jūsų vidinė - vienišumo - būsena persikėlė į jūsų aplinką. Ar tikrai jūsų artimieji net nepastebi? Galbūt pastebėjo, bandė padėt, bet jūs liepėt ar parodėt, kad atsiknistų? Jums dabar niekas nebus gerai, jus dabar viskas erzins. Žinau kas tai yra, buvau toje būsenoje. Vienintelė išeitis - psichologas. Deja, dauguma žmonių (tarp jų ir aš) iš tokios būsenos patys neišeina. Jau sakiau, jeigu reikės pakalbėti, rašykite, pasidalinsiu savo patirtimi einant šiuo keliu
Aciu,
Mumuke, taip, tu visiskai teisi - tikrai pastebi mane ir artimieji, ir draugai, taip tu tikrai teisi - beda, kad as viska neigiu ir kaukiu viduje, kaip kokia sirena. Is vakaro pakalbu su Mama - kita ryta galiu guleti nuluzusi. Taip ir bande padeti, ir sese mano net porakart apsiverke, is nevilties, kad rodo man kokia as jai svarbi, bet man niekas netinka. Nors pasiuntusi nesu tikrai nei vieno.
Kazkoks neigimas man visko ar kas.
Erzina daug kas. Nors dabar megstu buti tarp zmoniu, bendrauti daug darbe. Bet darbe aisku, baigiasi darbas - visi begte pas artimuosius, o tada skelia antausi manoji drauge vienatve ir uz grandiniu vedasi i savo narva - dabar kankinimo savaitgalis bus.
Apie psichologa taip vel pradejau galvoti, nezinau, ar skaitei cia mano parasymus - as kovo menesi nutraukiau terapija po 2 metu, nes beveik priejau prie "to zingsnio". Ir dabar vis dar turiu minciu. Todel galvoju, kaip cia man vel "nenusigydzius" ne i ta puse. Kai prisikaupsiu - pazadu parasysiu. Kol kas esu skeptiska net su psichologais.
Is tiesu, kazkokia neigimo faze - "artimiesiems nerupiu, draugams nereikalinga, ex'as isdave, meiles amzinos nebuna, liksiu visa gyvenima viena, psichologai nepadeda...net Dievas mano maldu negirdi...kodel..." ir tada agonija...aaa...ka daryt ka daryt...
Vakar vidurnakti mane stai kas istiko - ziaurus verkimo priepuolis ir neviltis, kad sakes - kaukianti vienatve - ir as atsisedau kambary tamsoj, ziurejau i daiktus ir balsu murmejau : "Dieve...Dieve..." man buvo taip baisu. Norejau kazkam parasyti. Nezinojau, kam.