Reikia patarimo. Kaip pasielgti?

visi nešventi, bet ir autorė neminėjo (nebent praskaičiau), kad norėtų skirtis ar pan. o kiekvienam reikia pradėti nuo savęs, taip pat ir jai - na, nepakeis ji anytos ir santykių su uošviais pati negludindama kampų. į senatvę visi rambėjame, bet galima pažvelgti kažkaip iš naujo, etc.
o tolimųjų reisų vairuotojų šeimų gyvenimas specifinis - ir vyrai praleidžia daug svarbių šeimos gyvenimo įvykių, bet yra kaip yra.

Oi, mergaites, juk mes ir musu vaikai VISI is meiles tuokiasi, net jei avansu vaikus gimdo Per vestuves kiekvienas toooookia meile eskaluoja, kad, atrodo, nauji Romeo ir Dzuljeta atsirado. O gyvenimas-dalykas juokingas, keiciasi kaip kaleidoskopas Praeina ta meile, lieka tik eilinis bendradarbiavimas. Ir kad seima nesiskirtu, priklauso nuo daugelio aplinkybiu: tai ne tik vyro/zmonos tarpusavio santykiu puoselejimas, vienas kito gerbimas, poziuriu sutapimas, bet ir geri tarpusavio santykiai su tevais bei uosviais.
Pagalvojau ir as, kad kiek anytu turejau/turiu, fantastines jos buvo Dabartine is viso auksine Bet gal tai ne vien jos nuopelnas? Gal ir mano, marcios, indelis tame yra, kad islaikyti gerus, pagarbius santykius

Tai ir gerai, kad turite nuostabia anyta . Bet tas jos gerumas turbut ne vien jos nuopelnas? Gal nesisvaidote su ja tokiom frazem ir nekurstot nesaintaikos dar didesnes(cia as apie autores rozes anytai ) kaip kad autore pastovai reiskiasi?
Siaip del idomumo klausiu: o kuom jums atrodo bloga autores anyta?
Papildyta:

Atrodo esat triju vaiku mama, o tokias durnystes rasot .

Jei teigiama, kad vaikų prisidibrs būtent marti, o ne jos sūnus ar jie kartu - tada kyla logiškas klausimas, kodėl.

Čia jau ir aš galiu gėlių nupirkti, tai vien jos nuopelnas. Nes aš esu žmogus konkretus, tikrai sunkaus charakterio ir su manim sutart artimiesiems reikia mokėti.

Anyta mane buvo žiauriai įskaudinusi dėl vaikų. Taip, pirkau gėles ir važiavau kitądien, dėl jos pačios. Nes man pasakius vyrui, savo tėvams, jai pačiai, kad šitai man nesuvokiama ir nebematau prasmės mums bendrauti, jai pačiai viską apmąsčius, buvo daug anytos ašarų. Net mano mamai skambino sakydama 'ką aš padariau M-i' Kadangi žmogus ligotas, amžiuje, tai nuvažiavau su gėlėm ir šakočiu , kad nurimtų, kad nesikrimstų taip, nesigaluotų kalte ir gailesčiu dėl to įvykio.
Bet aš žinau jau, kad šiai moteriai aš irgi nesu tik baisioji marti. Kai prieš daug metų nesugyvenau su jos sūnumi, galvojau apie skyrybas, kaip dabar pamenu jos skambutį ir nuoširdų atsiprašymą, kad taip išauklėjo sūnų, jog šis savo moteriai galbūt negali suteikt to, ko jai reikia. Aš buvau labai nustebusi. Nes gi įprasta, kad savas vaikas - teisiausias..

Aš jau senai būčiau išsikrausčius, temos autorės vietoje, kiek man bekainuotų. Panašu, kad obuolys nuo obels irgi netoli rieda, palikęs pjautis savo moteris: mamą ir žmoną. Eilinio lietuvio liurbio požiūris.

Aišku, mane labai gelbsti, kad niekad negyvenom nė su vienais iš mudviejų tėvų. Bet kai tėvai paima mūsų vaikus, tai žinau, jog bus taip, kaip pasakyta ir kaip mes auklėjam, ir kaip mes norim.
Jei pasakyta šūdmaisčio nepirkt - nepirks, jei kažko negalima - taip ir bus.
Nes savo vaikų tėvai esame mes su vyru ir mes sprendžiame kas jiems geriausia, kas jiem tinka ir t.t. Seneliai gali lepinti tiek, kiek mums tai priimtina, yra ir kitų lepinimų būdų dėl kurių nereikia pyktis (pvz. dūkti, skaityti pasakas nuo ryto iki vakaro, nusivesti į kiną - ir t.t.).

Ir man nesuvokiama, kad dar reikia santykius aiškintis su vaiko močiute dėl saldainių, limonadų, dėl to, kad motina pasakė anytai nestovėt prie klasės durų, nes nori ugdyti vaiko savarankiškumą ir leisti vaikui pačiam ateiti iki mašinos.
Kuo man bloga atrodo autorės anyta? Kišimųsi į vaiko auklėjimą. Negirdėjimu ko prašo mama. Bandymu reguliuoti pačios marčios gyvenimą (priekaištų dėl mokslų, darbo ir t.t.). Ne vergovės santvarka. Nori padėti vaikams, padėk. Bet tai nesuteikia teisės jais manipuliuoti, norėti, kad marti sėdėtų jų ūkyje, kurtų jiems gerovę, nieko nenorėdama sau, nieko nesiektų ir dar vaikus trikdytų skirtingais reikalavimais po vienu stogu.


Šeimą sudaro mažų mažiausiai du suaugę žmonės. Užauginai vaikus ir toliau kurk gyvenimą be jų. Vaikai kurs savo gyvenimą, įgis patirties per savo sėkmes ir nesėkmes.

Gal sukurs sąjungą su 'netinkamu' žmogumi, gal per vėlai atsimerks, bet kiekviena jų klaida juos mokys nebesuklysti. Leisk mylėti. Gerbk pasirinkimą. Nori padėti vaikams - padėk, bet nelauk dėkingumo. Ne dėl dėkingumo tą reikia daryti.
Leisk vaikams gyventi savo gyvenimą ir palaikyk juos visame kame. Ne tik klausykis, bet ir girdėk. Jeigu skiriasi požiūriai, išmok priimti ir susitaikyti su tuo.

Vat tokios mano menkos taisyklės. Aš pati jų dar mokausi, bet labai tikiuosi, kad iki vaikai suaugs aš išmoksiu būti ne tik gera mama, bet ir gera anyta bei uošve

Savo anytą vertinu už gebėjimą pripažinti suklydus, už nesikišimą į mūsų šeimą, ir paramą, kada jos beprireiktų. Duok Dieve, jai sveikatos. Myliu ją, kaip savo vyro mamą. Ir būna, kad kaip ant mamos pykstu

Rasma, taip graziai mokate parasyti ir net nesvarbu ar man priimtina jusu nuomone ar ne.
Bet jus autores anyta matot tik is jos postu(tiksliau skundimosi ir verkslenimo). Jau nebekniskim kaip jai anksciau visi blogi buvo, bet skaitant sios temos jos pasisakymus - man ji tikrai atrodo konfliktuojanti asmenybe, nes visur tik raso''anyta i akis soka, akis drasko...''. Jau vien tas rasymo stilius. Jau galima pagalvoti, kad ten tokia ragana, vos marti i namus - iskart ujama, zujama... Neatmetamas ir toks variantas, bet ko ten gyveni? Keisk kazka, ar geriau 8 - is metus apkalbeti is verkti forume, kad niekas jos nemyli, vaika jos skriaudzia .Esam suaugusios moterys ir tikrai is tokiu dalyku matosi, kad kazkas su ja pacia blogai.

Papildyta:

As ne apie teiginius kas ka su kuo prisidirbs, as apie nevaisinguma . Jums labiau patinka nediskutuoti, o eilini karta kazkokia diskutuojancia ''igelti''. Na taip, proto cia daug nereikia, kai jau nezinai ka rasyti.

kai išsidejuos, išsiverks- tada ir sprendimą lengviau priims. Kol to nepadarys- nieko nebus.

Vaje kaip dėkui dideliausias už skirtą man dėmesį Toks vaizdas kad neturit daugiau ką pasakyt kaip tik Rūtai Mėtai įgelt Tikiuosi po to ramiau miegat
Papildyta:

Paaiškinsiu ką norėjau pasakyti. Pergulėt daug proto nereikia, o paskui vien dėl to kankint dvi gimines ir artimuosius ir svarbiausia savo vaikus nesibaigiančiom dramom- visai nebūtina. Jei esi nesugyvenamo o tik sugult tinkamo charakterio tai nereik nei tuoktis nei šeimą vaidint ir po to tokių temų kurt. Čia aš apskritai, nes pilna tokių ale santykių iš reikalo kurie visvien niekur neveda. Taip kad apie pagalį arba kamštį reiktų daug kam iš anksto pagalvot.

O man pagal tamsta atrodo kad anyta gyvendama savo namuose ir prilaikydama marčią su anūku turi tylėti kaip slyva ir nuolankiai vykdyti marčios norus ir reikalavimus Užsimanė mokytis- vaiką automatiškai kažkodėl paliko močiutei. O ar ji prašė, ar tarėsi kaip kas bus nes nori mokytis Mano supratimu jei esi nuo kito žmogaus priklausomas tai privalai pasitarti dėl savo planų, arba tuomet neprašyk ir nepriekaištauk kai močiutė neapsikentus jau netiesiogiai pasiuntė po velnių. O apie gerovę ūkyje tai kiti visai dalykai. Baltarankėms ūkyje ne vieta. Nenori padėt bendrai darbus nudirbt ir po to nauda pasidalit kad ir bulvių puode pavidalu- šutink į daugiabutį ir pirk viską iš maximos. Pažįstu daug nuostabių šeimų kur jaunimas su tėvais ir anūkais gyvena ūkiškai, visi kartu dirba ir patikėkit nemažai užsidirba arba maisto praktiškai nieko neperka ir puikiai sutaria. Tiesiog pasidalina ūkio darbus ir visi į juos kimba o ne stena skūsdamiesi forumuose.

O.... jau nuo 2007 metų ir dar anksčiau ji taip gyvena.... Tiesiog nuostabu, kad dar turi jėgų mokytis. Būtinai tęsti mokslus ir kibti į savarankišką gyvenimą be buitinio psichologinio smurtavimo ir buitinio žaginimo! Galvoti apie savo sūnų - jis viską į save sugeria ir auga tokiu pačiu žmogumi.

Ir neklausykit, kad dėl kažko jūs kalta - jūs dėl nieko nekalta! Bėkite iš tos aplinkos, prašykite savo tėvų pagalbos ir bėkite.

Niekas nieko jums neprivalo, tad nėra čia ko purkštaut. Gyvenkit savo namuose, samdykit auklę ir nereikės tada piktintis, kad kažkas nešoka pagal jūsų dūdelę.