Apie perskaitytas knygas (turejau dvi savaites atostogu, tai pasilepinau knygomis
)
Ian Rankin. The Naming of the Dead (Mirusiuju ivardijimas). Patiko, kaip ir visos knygos apie inspektoriu Rebusa. Nors tradicinio detektyvo, kaip ir visada pas Rankina, nedaug. Uztai daug Edinburgo ir Rebuso kasdienybes
Albert Camus. Maras (angliskai). Patiko, labiau nei "Svetimas". Nesenstanti klasika, nors idejos ir nebe naujos (isivaizduoju, kad 1947-aisiais si knyga sukele nemazai sumaisties ir priestaringu vertinimu). Kuo toliau skaiciau, tuo labiau aiskejo, kad maro apimtas Oranas is tiesu yra okupuotos Prancuzijos alegorija, bet knyga tokia universali, kad puikiai tinka ir kitiems XX a. marams iliustruoti, tame tarpe ir tam, desimtmecius trukusiam, kuri mes pergyvenome ir nuo kurio dar ne visai atsigavome. Kad ir ta citata knygos paskutiniuose puslapiuose apie neigimo busena, marui pasibaigus, arba apie dalijimasi i geriecius ir blogiecius... Puiki knyga. Ir joje isdestytos Camus idejos man labai savos ir artimos pasirode. Praverte ir puiki Tony Judt izanga (skaiciau ja paskiausiai), apzvelgianti ne tik knyga, bet ir Camus gyvenima, kuryba bei pasauleziura. Suzinojau, pvz., kad Camus visada kratesi jam primetamos filosofo etiketes, sakydamas, kad filosofu niekad nebuvo ir nenori buti
Sandor Marai. Zvakes sudega ligi galo (Embers). Patiko Austrijos imperijos aprasymai, intrigavo savotiska pasakojimo maniera, kai viskas remiasi veno asmens spelionem ir isvadom, ir taip ir lieki nesuzinojes, kaip viskas buvo is tiesu (kazkurioj knygos vietoj buvo fraze, kad tiesa ir faktai - ne tas pats). Bet tu visu "filosofiju" tai del manes galejo buti gerokai maziau, man jos pasirode kiek lekstos ir nieko labai naujo nepasakancios. Bet visus "apmastymus" ismetus, ne kas is knygos teliktu...
Beje, nemaloniai nustebau, netycia atradusi (perskaiciusi smulku srifta antrajame knygos prieslapyje), kad vertimas netiesioginis - i anglu kalba versta is vokiskojo knygos leidimo. Is garbinga istorija turincios Penguin leidyklos kazkaip nesitikejau tokio triuko...
Sidney Sheldon. Morning, Noon and Night (Rytas, vidurdienis, naktis). Tipiskai sheldoniskas trileriukas, greitai perskaitomas ir taip pat greitai pamirstamas. Tingioms atostogoms visai nieko, bet siaip nerekomenduociau.
Senuosius metus pabaigiau ir naujuosius pradejau su
Murakami "Negailestinga stebuklu salis ir pasaulio galas" (Hard-boiled Wonderland and the End of the World). Ir kodel as taip ilgai marinavau sia knyga???
Nors gal ir gerai - ji labai tiko naujiems skaitymo metams pradeti. Labai patiko, daug labiau negu "Prisukamo paukscio kronikos" (nors toji irgi patiko). Puiki knyga ir puikus vertimas. Suzavejo tiek Murakami fantazija, tiek ir jo stilius
Ir kaip niekad puikiai man tiko ir tarpusavyje derejo dvi skirtingos pasakojimo linijos: fantasmagoriskoji "Stebuklu salis" ir poetisko liudesio persmelktas "Pasaulio galas". Ir pabaiga patiko. Noriu dar Murakamio...
O labiausiai istrigo stai sis trumpas sakinukas is priespaskutiniojo skyriaus:
Some limited happiness had been granted this limited life. Kazkaip visa knyga man i ji sutilpo (nors netvirtinu, kad knyga butent apie tai).