Įkraunama...
Įkraunama...

Kaip prieiti išpažinties

Kreipiuosi i praktikuojancias katalikes ar tas, kurios patiria ka nors panasaus...Zodziu, jau daug metu noriu issivalyt savo siela nuo nuodemiu nastos, bet niekaip neisdristu... Tiesiog kiekviena karta 'supasuoju' pries stodama i eile prie klausyklos: atrodo, na kaip as dabar su visom bobulem pasnibzdom pasakosiu keleto metu savo nuodemes kunigui, ar isgirs, ar supras, ar negausiu barti visu akivaizdoj bigsmile.gif , galu gale gi uzstabdysiu sita 'konvejeri' ir visi atkreips i mane demesi blush2.gif O ir ant kunigo-didelio 'puritono' nenoreciau pataikyt, juk ju paziuros irgi ne visais aspektais vienodos. Dar noriu pasakyt, kad del kai kuriu dalyku, na kad ir kontraceptiku vartojimo ir pan., as negaliu sutikt su baznycia ir negaliu priverst saves 'gailetis' del tokios nuodemes-kaip tokiu atveju su sazines saskaita doh.gif ?
o juk taip norisi pajust ta tyruma ir sielos lengvuma, kuri jausdavau vaikystej griztant namo po kaledeniu pamaldu ...
Atsakyti
Nesu "praktikuojanti katalikė", bet tarstelėsiu žodelį, ką manau.

Mano manymu, einant išpažinties po daugelio metų, tikrai nėra gerai tas "konvejeris". Aš siūlyčiau pasiieškoti kunigo, kuris priimtų atskirai (gal net ne prie klausyklos, o išpažinčiai skirtame kambaryje), pernelyg nespaudžiamas laiko. Netgi dėl tų savos ir bažnyčios nuomonės nesutapimų geriau nuoširdžiai pasikalbėti su kunigu, nei nutylėti atliekant išpažintį - juk pastaruoju atveju tai vistiek daugiau ar mažiau, kaip sakoma, gulės ant sąžinės, tai kam tada išvis ta išpažintis?
Atsakyti
QUOTE(4fun @ 2006 10 17, 18:01)
Kreipiuosi i praktikuojancias katalikes ar tas, kurios patiria ka nors panasaus...Zodziu, jau daug metu noriu issivalyt savo siela nuo nuodemiu nastos, bet niekaip neisdristu... Tiesiog kiekviena karta 'supasuoju' pries stodama i eile prie klausyklos: atrodo, na kaip as dabar su visom bobulem pasnibzdom pasakosiu keleto metu savo nuodemes kunigui, ar isgirs, ar supras, ar negausiu barti visu akivaizdoj  bigsmile.gif , galu gale gi uzstabdysiu sita 'konvejeri' ir visi atkreips i mane demesi  blush2.gif O ir ant kunigo-didelio 'puritono' nenoreciau pataikyt, juk ju paziuros irgi ne visais aspektais vienodos. Dar noriu pasakyt, kad del kai kuriu dalyku, na kad ir kontraceptiku vartojimo ir pan., as negaliu sutikt su baznycia ir negaliu priverst saves 'gailetis' del tokios nuodemes-kaip tokiu atveju su sazines saskaita doh.gif ?
o juk taip norisi pajust ta tyruma ir sielos lengvuma, kuri jausdavau vaikystej griztant namo po kaledeniu pamaldu ...

na nemanau, kad reikia eiti pas kuniga, as to nedarau. Tiesiog pati asmeniskai bendrauju su dievu... o jei tau to atleidimo su kunigo pagalba vistik reikia, tai apsilankyk visuotiniuose atlaiduose... Na tai -mano nuomone...
Atsakyti
Manau ispazintis tikrai yra laaabai reikalinga. Tai kaip dvasinis gydymas.
Papasakosiu is savo patirties. Vaikysteje buvau tevu vedama i kataliku baznycia.Daug kas ten buvo nesuprantama,nuobodu,neidomu. Veliau,uzaugus drauge pakviete i kita baznycia,kur man labai patiko,viskas buvo gyva,linksma. Ten buvo aiskinama,kad ispazintis nebutina,na galima pasipasakoti draugui. Taciau tas galima taip ir likdavo tik "galima".Nes galvoji,na ka cia,Dievas gi mato mano sirdi ir atleidzia. Kai susipzinau su savo vyru, baznycia palikau,nes vyras labai daznai sakydavo,kad cia zmones daro eilini bizni ir tiek.
Kai ivyko mano gyvenime labai didele tragedija,buvo labai sunku, tikraja ta zmodzio prasme nemiela gyventi. Per Marijos radija isgirdau (visiskai atsitiktinai) pamoksla apie dvasini isgijima, apie vidini islaisvinima, ir tai mane labai stipriai paliete. Vakare,suguldziusi savo pupas,atsisedau prie stalo ir rasiau tai ka noreciau pasakyti kunigui.Rasiau ir verkiau, o kartu labai laukiau kada gi isaus tas rytas. Isklausiusi ta pamoksla, pasiskambinau i Bernardinu baznycia (Vilniuje) ir paklausiau kada galeciau atvaziuoti ispazinties. Buvau labai nustebinta,kad ispazinties buvo klausoma ne prie "budeles",o koplyteleje,atsisedus ant suolo kartu su kunigu.
Negaliu nusakyti zodziais kaip tada jauciausi,koks dziaugsmas viduje buvo po to,koks skaidrus ir aiskus dangus buvo isejus is baznycios,kokia dangiska ramybe tvyrojo kiekvienoje mano kuno lasteleje,AS ISGIJAU. Neliko tu skauduliu,kurie vis islysdavo ir griauzdavo,keldavo nerima ir pan.
Todel drasiai sakau,kad gydytis reikia ne tik fizini skausma,bet ir dvasini.Bet geriau gydyti tada,kol jis dar netapo skausmu, o tik sopuliuku,kuri jauciam,kad yra,kad reikia gydytojo. Kaip gerai,kad mes toki puiku turim!
Nes nuodeme uzdaro kelia Dievo malonem,mes vis labiau ir labiau prisipurviname savo dvasioje ir tampa sunku,todel reikia nusiplauti,nuskaidrinti savo sielas,atiduodant,ispazistant tuos sopuliukus,kurie sunkina musu kvepavima ir neleidzia jaustis laisviems.Dievas myli mus ir nori padeti mums,todel pasitikekim juo,leisdami jo malonems ateiti i musu gyvenima,ispazindami nuodemes ir gailedamiesi del ju.
Noriu pasakyti,kad ispazinciai reikia pasiruosti,apmastyti apie ka kalbesite,kad butu lengviau.Dievo dvasia tikrai padrasins,pakels ir duos ryzto.Nes tik nuskaidrindami savo sielas,artesime prie jo malones,prie jo palaiminimu ir gyvenimo pilnatves.
SEKMES!
Atsakyti
ką man daryti? man reikalinga ne išpažintis savo tikrąją esme, - t.y. nuodėmių atleidimas,- o tiesiog pokalbis, kad išsiaiškinčiau, kas aš esu, ko aš vis blaškausi šiam pasauly, kad suvokčiau vertybes ir gal net savo klaidas. pas kunigą norėčiau, bet nedrįstu...
Atsakyti
QUOTE(Saran @ 2006 10 18, 14:14)
ką man daryti? man reikalinga ne išpažintis savo tikrąją esme, - t.y. nuodėmių atleidimas,- o tiesiog pokalbis, kad išsiaiškinčiau, kas aš esu, ko aš vis blaškausi šiam pasauly, kad suvokčiau vertybes ir gal net savo klaidas. pas kunigą norėčiau, bet nedrįstu...

tokių kunigų -reta... o ir tie patys išvyksta svetur...
Atsakyti
QUOTE(Saran @ 2006 10 18, 14:14)
ką man daryti? man reikalinga ne išpažintis savo tikrąją esme, - t.y. nuodėmių atleidimas,- o tiesiog pokalbis, kad išsiaiškinčiau, kas aš esu, ko aš vis blaškausi šiam pasauly, kad suvokčiau vertybes ir gal net savo klaidas. pas kunigą norėčiau, bet nedrįstu...

O kodėl nedrįsti? Pamėgink sau atsakyti į šį klausimą... Argi kunigo pašaukimas nėra padėti žmonėms, juolab į juos besikreipiantiems? Ir neklausyk jurelės mirksiukas.gif , kad jei jau maža, tai kone ir neverta ieškoti. Štai kad ir miliutės minėtoji Bernardinų bažnyčia - ten, kiek žinau, tokiu reikalu galėtum eiti nors ir pas bet kurį iš brolių (gal net nebūtinai pas kunigą, jei labai nedrąsu). smile.gif Nežinau kaip kitur, bet Vilniuje rasti gerą kunigą tikrai nėra sudėtinga. Tad linkiu pasiryžti, kitaip ta mintis kuo toliau, tuo labiau neduos ramybės. 4u.gif
Papildyta:
QUOTE(jurale @ 2006 10 18, 18:25)
tokių kunigų -reta... o ir tie patys išvyksta svetur...

Blogas kunigas, jei prisirišama prie jo, o ne prie jo skelbiamo tikėjimo...
Reiktų geriau dėkoti Dievui, kad ir kažkas svetur turės tokį nuostabų kunigą, užuot bumbėjus, kaip blogai, kad mus paliko. mirksiukas.gif
Atsakyti
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2006 10 18, 21:14)
O kodėl nedrįsti? Pamėgink sau atsakyti į šį klausimą... Argi kunigo pašaukimas nėra padėti žmonėms, juolab į juos besikreipiantiems? Ir neklausyk jurelės mirksiukas.gif , kad jei jau maža, tai kone ir neverta ieškoti. Štai kad ir miliutės minėtoji Bernardinų bažnyčia - ten, kiek žinau, tokiu reikalu galėtum eiti nors ir pas bet kurį iš brolių (gal net nebūtinai pas kunigą, jei labai nedrąsu). smile.gif Nežinau kaip kitur, bet Vilniuje rasti gerą kunigą tikrai nėra sudėtinga. Tad linkiu pasiryžti, kitaip ta mintis kuo toliau, tuo labiau neduos ramybės. 4u.gif
Papildyta:

Blogas kunigas, jei prisirišama prie jo, o ne prie jo skelbiamo tikėjimo...
Reiktų geriau dėkoti Dievui, kad ir kažkas svetur turės tokį nuostabų kunigą, užuot bumbėjus, kaip blogai, kad mus paliko. mirksiukas.gif

tiesiog konstatuoju patį faktą...
Atsakyti
Labai tau pritariu,Saran,kad nerimas del visokiu buties klausimu,del asmenybes klajojimo,saves ieskojimo,niekad neduoda ramybes. Va butent ispazintis-atviras,nuosirdus pokalbis,tavo mintis pakreips teisinga kryptimi. Nes ispazintis lyg tai apvalo nuo nezinomybes,issklaido nerima ir ateina supratimas apie tai kaip gyventi. Tai islaisvina.
Tai sunku nusakyti,bet eidama ispazinties,as irgi tikejausi vidines tvirtybes,nes nejutau pagrindo po kojom.Negaliu pasakyti,kad dabar kiekviena diena zinau kaip gyvensiu ir kas manes laukia,tikrai ir vel is naujo karts nuo karto iskyla klausimai,vel nerimas.Bet tikrai tikiu,kad atviras pokalbis apie tai,kas dedasi tavo viduje,tarytum viska sudelioja tvarkingai i lentyneles,kas buvo ismetyta ir neaisku.
Labai noriu tave padrasinti ir pasakyti,kad drasiai gali pasikliauti broliais Bernardinais.Jie tokie neoficialus ir savi. Be to zinok,kad tu kalbedama atiduodi tai kas tavo viduje Dievui,o brolis Bernardinas tarnauja Dievui visu savo gyvenimu nuolankiai ir istikimai.Jis tam cia su tavimi,kad padetu tau pagauti Dievo istiesta ranka,kad remiantis Dievo zodziu tu galetum tvirtai stoveti ant koju.Kad visi tau iskile klausimai surastu atsakyma.
Noriu pasakyti,kad kreipiausi ir lankiausi taip pat pas psichologa labai ilgai.Ir kiekviena karta isejus is ten,klausdavau saves ko as cia einu,jeigu niekas nesikeicia.
Todel tik tikejime,tik nuolankiai atveriant savo sirdi Dievui,keiciasi viskas,nes Jam nieko nera neimanoma. Savo gyvenimo atveju galiu liudyti visiems,kad Dievas taaaip isgydo ir dar tooookiu dziugiu dalyku padovanoja,kad pries tai ne svajoti nebuciau isdrisusi. thumbup.gif
Atsakyti
QUOTE(miliute @ 2006 10 18, 22:43)
Labai tau pritariu,Saran,kad nerimas del visokiu buties klausimu,del asmenybes klajojimo,saves ieskojimo,niekad neduoda ramybes. Va butent ispazintis-atviras,nuosirdus pokalbis,tavo mintis pakreips teisinga kryptimi. Nes ispazintis lyg tai apvalo nuo nezinomybes,issklaido nerima ir ateina supratimas apie tai kaip gyventi. Tai islaisvina.
Tai sunku nusakyti,bet eidama ispazinties,as irgi tikejausi vidines tvirtybes,nes nejutau pagrindo po kojom.Negaliu pasakyti,kad dabar kiekviena diena zinau kaip gyvensiu ir kas manes laukia,tikrai ir vel is naujo karts nuo karto iskyla klausimai,vel nerimas.Bet tikrai tikiu,kad atviras pokalbis apie tai,kas dedasi tavo viduje,tarytum viska sudelioja tvarkingai i lentyneles,kas buvo ismetyta ir neaisku.
Labai noriu tave padrasinti ir pasakyti,kad drasiai gali pasikliauti broliais Bernardinais.Jie tokie neoficialus ir savi. Be to zinok,kad tu kalbedama atiduodi tai kas tavo viduje Dievui,o brolis Bernardinas tarnauja Dievui visu savo gyvenimu nuolankiai ir istikimai.Jis tam cia su tavimi,kad padetu tau pagauti Dievo istiesta ranka,kad remiantis Dievo zodziu tu galetum tvirtai stoveti ant koju.Kad visi tau iskile klausimai surastu atsakyma.
Noriu pasakyti,kad kreipiausi ir lankiausi taip pat pas psichologa labai ilgai.Ir kiekviena karta isejus is ten,klausdavau saves ko as cia einu,jeigu niekas nesikeicia.
Todel tik tikejime,tik nuolankiai atveriant savo sirdi Dievui,keiciasi viskas,nes Jam nieko nera neimanoma. Savo gyvenimo atveju galiu liudyti visiems,kad Dievas taaaip isgydo ir dar tooookiu dziugiu dalyku padovanoja,kad pries tai ne svajoti nebuciau isdrisusi.  thumbup.gif

taip-Dievas daro stebuklus, taciau tikejimas ir ispazintis per kuniga- yra skirtingi dalykai...
Atsakyti
daug kartų ėjau išpažinties į tradicinę bažnyčią, vis tikėjausi tarsi praregėjimo, kaldavau sau į galvą klūpodama prie klausyklos, kad turiu įtikėti, pajusti tai, ką sako kunigas. bet dažniausiai tai būdavo tik vos ne išmoktas a lia moralas, kad reikia vaikščioti į bažnyčią kas sekmadienį, atleisti savo artimui ir pan. ir viskas bus gerai. nieko man nepalengvėdavo. tai savęs klausdavau, gal aš netikiu?tikiu dievu, bet tas tikėjimas daugiau protiškas suvokimas, o to tikrojo giliojo tikėjimo širdimi nėra, tiesiog nemoku. gal ne kiekvienam duota? tai kaip dovana savotiška - mokėti tikėti, kaip ir mokėti mylėti ir tą meilę išsaugoti.
noriu labai surasti tokį žmogų (gal net nebūtinai kunigą), kuris sugebėtų mane atverti. bet ne išklausymo man reikia, ką gali pasiūlyti psichologai su savo psichoanalize. bijau, kad ir kunigai (bent daugelis) tik tiek ir tepadaro. man reikia kažko sukrečiančio, kas mane tarsi pažadintų iš dabartinės bejausmės būsenos. nuoširdžaiai pavydžiu tiems, kas moka džiaugtis trupinėliu, nenuslysta paviršiumi pamiršdami esmę...
Atsakyti
QUOTE(Saran @ 2006 10 19, 14:06)
daug kartų ėjau išpažinties į tradicinę bažnyčią, vis tikėjausi tarsi praregėjimo, kaldavau sau į galvą klūpodama prie klausyklos, kad turiu įtikėti, pajusti tai, ką sako kunigas.
nieko man nepalengvėdavo.


Tikrai ne visi atranda esmę ritualuose, apeigose, religijoje. Gerai, jei yra tokių, kieno tikėjimas dalyvaujant tokiuose ritualuose tik auga, didėja.. Bet tai nėra priimtina visiems.. Gal neieškok bendro kelio su visais, ieškok savo kelio.. O šiaip tai tikėjimas yra širdyje, ir kas jį turi, visada nešiojasi su savimi... Nebūtina tam, kad pasijusti tikinčiu, nueiti į bažnyčią...
Atsakyti