kad ir be manęs matau, diskusija verda. Su išvedžiojimais, kai kurie jų, atvirai pasakius, nuvedė į nešienautas pievas. Perskaitykit dar kartą mano antrąjį postą. Kaip matau, ką norėjot- tą praleidot. Kas nesupratot, laikraštį paminėjau kaip VIENĄ is priekaištų,o dėl šlepečių taipogi. Ir labai liūdna, jei manot, jog tikrai mano vyras neturi šlepečiųTu nesupyk, bet anyta gera darba padare tau laikrasti su darbo skelbimais duodama. Logiskai pagalvok - 10 m kazkam dirbi ir neturi nicnieko. Tik dabarti. Tik maista ir pastoge siandien. Isivaizduok tavo sugyventinis mirtu. Arba mestu tave. Liktum gi plika basa su vaiku, be darbo, stazo, be kvalifikacijos. Net be pensijos liksi jei ilgiau tai tesi. Nu kaip jauna sveiko proto moteris apie tokius paprastus dalykus nepagalvojaČia ne tame esme. Jis turi, ir ne vienas. Jų nedėvi, nes nemėgsta. Sakysit, taip reikėjo ir pasakyt anytai, kai užmetė šitą mano adresu? Ne, ji atsakytų, jog geriau žino ko sūnui reikia. Dėvėti reikia šlepetes ir viskas. Beje, tuo konkrečiu metu, jis pats buvo šalia, galėjo gal ir pats kažką pasakyti? Nejuokaukit, nėra mano vyras nuskriaustas: jis valgyt neįsideda pats į lėkštę. Mane kviečia, kad įdėčiau. Atostogaut mano vyras negali kada nori. Atostogaujame tada, kai galime, o ne kai norime. Neiškreipkit mano žodžių. Anytą taipogi veždavomės anksčiau daug kur: baseiną, prie jūros, ir pan. Nors turi ne vieną vaiką. Nebedirbau todėl, kad be savo valdiško darbo padėdavau ūkyje. Man buvo per sunku 7 darbo dienos per sav., Virtuves įrengt galimybes nėra, vyras namo nenori statytis. O šis namas, į kurį reikia kasmet investuoti, taip pat liks ne viena jam. Bet aš namo dalybų klausimo niekada nevedu, man tas visiškai nerūpi. Nenuvertinkit mano anytos. Tai ne sena moterėlė, nuvargusi nuo darbo, užguita ir jūros nemačiusi. Nėra ji nuskriausta, niekas nenori jokio jos turto, iš kur pas jus tokios asociacijos? Asmeniniai lūkesčiai? --------------------------------------------------- Mano vyras su anyta praleidžia didžiąja dalį dienos. Be skambinėjimų, ir kvietimų dar keliskart ateit pasikalbėti. Priimu tai kaip darbo reikalus. O ne darbo reikalai būtų tokie, kaip reguliavimas (pasak jos- priminimas) užrakint išeinant duris, iki vyro gimimo dienos paminėjimo organizavimo, apie kurį pvz mes net tarpusavyje dar nekalbėjome. Jos nuomone, viską reikia priminti, paaiškinti, papasakoti, nes jos sūnus nesusipras, o man papriekaišaut, nes aš nieko nemoku ir nesugebu. Ką darau, tas ne taip: ne taip skalbiu, ne taip plaunu, ne taip vaiką rengiu, aišku, ir mažai dirbu. Aš tiesiog nežinau kaip perteikt situaciją ir atmosferą, nenoriu gilintis į kitas smulkmenas. Supratau štai ką: kad dirbt turiu daug daugiau, ir būt dėkinga už tai, kad priėmė mane į savo namus, tylėt, Dievą ir anytą mylėt, ir nezyst čia jokių būdu, kaip nedėkingoji kokia. O jei kas netinka, dingt kur akys mato, ir nemėgint nieko iš šių namų išnešt, kas mano pirkta, ar juolab primint, kiek mano rankos prisidėjo prie šios šeimos ir verslo gerbūvio per 10 m. Čia su ironija, o jei rimtai, tad rimtai matau-diskusija jau seniai ne apie mane.
Urte, jums tiesiog reikia poilsio, pabūti vienai, gal net savaitgalio Druskininkuose ar Birštone pakaktų. Na o dėl padidėjusio jausmingumo, tai yra gryna tiesa, psichologo konsultacijos, psichoterapija daug žaizdų atveria, daug dalykų skaudžiau matosi ir yra priimama. Viskas bus jūsų gyvenime gerai. Ir yra gerai, tiesiog reikia gerai vienai pailsėt, kad tai pajusti.
