Įkraunama...
Įkraunama...

Išsiskyrimas ir naujas draugas/meilė po to

Pirmą kartą užsukau į šį forumą ir ši tema iškart labai užkabino. Vaikystėje žiūrėdavau per televiziją rodomus šabloniškus amerikietiškus filmus apie tai, kaip herojų/ę palieka mergina/vaikinas, šalia jo/s atsiranda kita mergina/vaikinas, kuri, matydavau, tikrai labai faina, bet jis labai sunkiai ir tik laiko eigoje tai pamatydavo, vis svajodavo apie pirmąją.. Galvodavau, kokia nesąmonė.. Vėliau teko pačiai patirti blaškymosi tarp dviejų žmonių būklę, ir tai tikrai siaubingas jausmas.

Jei papasakojant apie kontekstą, tai su pirmu vaikinu draugavome 2,5 metų, abiem tai buvo pirmas kartas, del jo labai daug paaukojau ir tikrai labai jį mylėjau. Jis irgi mane savotiškai mylėjo, bet šalia įvairių nuostabių savybių buvo labai problematiškas žmogus, siaubingas egoistas, per visą mūsų draugystės laikotarpį labai mane išsekino, o galiausiai mane paliko. Norėjau nusižudyti, buvo labai sunku, o po pusės metų išvažiavau į užsienį, kad pradėti naują gyvenimą.

Jei būčiau išvažiausi iš karto, nieko nebūtų buvę, bet turbūt viskas jau buvo susigulėję ir, tiesą sakant, gyvenimas tada pasidarė nuostabus. Niekada iki tol nebuvau taip prasmingai mėgavusis kasdienėmis gyvenimo smulkmenomis, gėrusi įspūdžius, detales, kurias mačiau stebėdama kitų kultūrų gyvenimus, ir kažkaip visiškai kitaip pažiūrėjau į save iš šalies. Tada pajutau, kaip, pasirodo, ta draugystė buvo mane išsekinusi, atsigavau ir labai džiaugiausi, kad jis mane paliko. Kad ir kaip blogai man su juo į pabaigą buvo, būčiau veikiau nusižudiusi, nei sugebėjusi palikti mylimą žmogų, nusimesti atsakomybę, nustoti laikius jį artimiausiu žmogumi žemėje.

Užsienyje praleidau porą metų, visą tą laiką nesąmoningai flirtavau su vaikinais, ypač tais, su kuriais nenusimatydavo ilgesnės draugystės (turbūt jos bijojau), bet jiems priartėjus nesąmoningai lėtindavau procesą (lyg vesčiau į ilgalaikę draugystę), tad galiausiai nieko ir neįvykdavo. Dabar, iš tolesnės perspektyvos, matau, jog labai sėkmingai suveikė mano savisaugos mechanizmas ir kad labai gerai, jog porą metų neturėjau jokios draugystės, nes tikrai reikėjo atsigauti po santykių.

Grįžau į Lietuvą, artimo žmogaus labai trūko, bet vis dar rėmiausi tuo pačiu antros pusės ieškojimo mechanizmu, t.y., nelabai rinkausi. Vertinau patį svetimo žmogaus artumo grožį, nesivadovavau vaikystėje išsvajotais antros pusės kriterijais, kiekvienas žmogus atrodė savaip nuostabus.

Ėmiau susitikinėti su vienu vaikinu, bet, kaip dabar žinau, jis kaip tik atsigaudinėjo po nesėkmingos draugystės. Esu jam labai dėkinga, kad manimi nepasinaudojo. Tada nesupratau, kas, bet jaučiau, jog kažkas ne taip, ir kai jam išgėrus išprovokavau jį paatvirauti, jis prisipažino, jog į mane žiūri tik kaip į draugę, o ne merginą. Automatiškai vos vėl neišvažiavau į užsienį, bet paskutinę akimirką suvokiau, jog išvažiavimas būtų "bėgimas", ir neišvykau. Pirmos dvi savaitės buvo labai sunkios, jis dar rašė, kvietė susitikti, bet su juo nebesimačiau.

Dar po savaitės susipažinau su kitu vaikinu. Taip nenorėjau būti viena ir taip trūko artimo žmogaus, kad parodžiau iniciatyvą ir gana greitai susidraugavome. Tačiau tai buvo žmogus, į kokį anksčiau niekada nebūčiau žiūrėjusi. Visų pirma, jis man atrodė per gražus (anksčiau galvodavau, kad "tokie" žmonės yra paviršutiniški ir negilūs). Kitas dalykas, kad jo interesai labai labai skyrėsi nuo manųjų, jis buvo visai iš kitokio sluoksnio (šeima, draugai, gyvenimo būdas, specialybė) nei aš etc. Taip pat labai skirtingi charakteriai..

Viskas buvo labai gražu, kaip svajonėse- vėliau paaiškėjo, kad tai nuostabus vaikinas, protingas, įdomus, rimtas. Tačiau dėl požiūrio į daugelį dalykų mes labai pykdavomės. Liūdniausia, kad man tie pykčiai bent jau padėdavo kažką apie jį išsiaiškinti, o jam atrodė, kad jie mus tik tolina. Jis tikėjo, jog artimi žmonės turi vienas kitą suprasti vos ne iš pusės žodžio, gyventi taikoje ir nuolatinėje harmonijoje, nieko nesiaškinti. Tačiau savo veiksmais jis mane nuolat skaudino ir man prireikė daug laiko suprasti, kad jo atrodantys priešiški veiksmai tokie nėra. Turbūt ir praėjusios draugystės žaizdos mažino pasitikėjimą žmonėmis, atrodė, štai aš jam nerūpiu, štai jis mane tuoj paliks.

Metus laiko draugavome per atstumą (100km), vis dažniau pykdavomės, jis sakydavo, kad nuo manęs tik tolsta. Galų gale jam prireikė metus laiko išvažiuoti studijuoti į užsienį, ir abu palūžom. Paskutinėmis savaitėmis jis atrodė atšalęs, elgėsi nedraugiškai, ir po savaitės jo išvykimo parašiau, jog nieko nebus, mums reikia skirtis. Jis sutiko, bet pasimatė, kad jį tai skaudina ir jis mane tikrai brangina, tad man gimė viltis, kad, jei abu norime būti kartu, įveiksime visus sunkumus. Ėmiau įkalbinėti visgi likti kartu, bet jis nebesutiko. Rašiau žinutes, atsiprašinėjau. Paprasčiausiai praregėjau - suvokiau, kiek daug visko dariau ne taip ir pamačiau labai daug savo kaltės mūsų santykiuose, kad tikrai per daug aiškindavomės, kad per mažai juo pasitikėjau, kad per daug tikėjausi iš jo "išorinio" dėmesio ir nesugebėjau perprasti, koks jis geras savo viduje. Iš jo laiškų pasimatė, kad anksčiau jam labai daug reiškiau (jo toks charakteris, kad viską laiko viduje, neparodo, kaip brangina artimą žmogų etc). Tačiau į visus siūlymus jis atsakinėjo neigiamai, kelias dienas pralaukdavau, tada vėl skambindavau, verkdavau, kaltindavau, kad jis toks šaltas, gali tiesiog išbraukti jausmus, o aš taip nepajėgiu. Jis mane išklausydavo, tačiau visiškai netikėjo, kad kas nors gali pasikeisti, sakė, kad manęs nemyli (niekada ir nebuvo sakęs, kad myli).

Visas šis pragaras truko tik mėnesį, tačiau įvyko tiek išgyvenimų, jog atrodo, kad mažiausiai metus. Kelios dienos po išsiskyrimo, kai tikrai labai tvirtai pasiryžau nusižudyti, staiga pagalvojau, jog yra vienas draugas, kuris man labai patinka kaip žmogus ir kuris man rodė dėmesį, tačiau anksčiau visiškai jį ignoravau, nes tuo metu turėjau vaikiną.

Pasiūliau jam pasivaikščioti, jis iš karto sutiko, po savaitės vėl susitikom, jis jau apkabino (ir tai buvo nuostabu, tirpo kojos ir jaučiaus kaip paauglystėje), ir taip kas trečią/kas antrą dieną ėmėme susitikinėti. Kaip žmogus, jis man labai patiko, atrodė, kad tai visiškas mano vaikystės idealas. Jis buvo ir labai geraširdis, ir labai protingas, ir turėjome daug bendrų interesų. Diskutuodavome be galo be krašto; net kalbėdavomės apie psichologiją bei savirefleksiją (ko buvęs vaikinas tiesiog negalėjo pakęsti), ir jaučiausi su juo savimi, tikra savimi, staiga atsigavau, pamačiau, jog jis mane vertina tokią, kokia esu. Tik vis kankino prisiminimai, pakeliui tai tas primindavo buvusį draugą, tai tas.. Vis paskambindavau jam, sakydavau, radau nuostabų vaikiną, bet noriu būti su tavimi, myliu tave... Būčiau ėjusi visiškai prieš savo moralę, metusi tą vaikiną, jei tik maniškis būtų pasakęs, jog nori manęs.. Bet jis tiesiog paleido mane (dėl to ir dabar šiek tiek jaučiu nuoskaudą...). Gal kad jam tai buvo pirma draugystė ir jis visiškai nepažinojo merginų, jam atrodė,, kad esu visiškai nereacionali, nuolat ieškanti problemų, smarkiai per jautri būtybė, ir mano aiškinimuose jis nematė jokios logikos ir net nesistengė jos įžvelgti.

Po mėnesio laiko bendravimo su tuo kitu žmogumi staiga kažkas užplaukė ir pajutau, jog nebegaliu su juo būti, jog per greitai pradėjau artimus santykius. Nenorėjau jo skaudinti, bet suvokiau, jog kuo ilgiau delsiu, tuo labiau anksčiau ar vėliau jį įskaudinsiu. Sunku viskas labai buvo (o jį tikrai labai traumavau, dėl ko man labai gėda), bet galiausiai gavosi taip, kad dar tą patį vakarą paskambinau buvusiam draugui, pasakiau, jog išsiskyriau su tuo vaikinu, ir jis sutiko pabandyti iš naujo. Labai pasikeičiau. Po kurio laiko pas jį nuskridau, viskas buvo labai gerai, tiesiog gera būti kartu. Tada pusantro mėnesio su juo nesimačiau, vėl ėmėme pyktis, jis pats buvo beveik nepasikeitęs ir kažkaip iš anksto prieš mane nusistatęs, klaidingai interpretuodavo mano veiksmus, nematė, kaip smarkiai pasikeičiau. Parašiau anam vaikinui, jis jau buvo susiradęs kitą merginą ir su manimi nenorėjo turėti jokių reikalų. Visgi vis tiek išsiskyriau su savo draugu (vėl mano iniciatyva, nes pavargau nuo jo kartojimų, kad pagal jį mes tik tolstam ir jis vis mažiau mumis tiki).

Po to vėl neištvėriau, įkalbinėjau susitikti, ir susitikę kažkaip savaime susitaikėm.. Ir kažkas tada pasikeitė - kai jau du kartus nesugebėjom išsiskirti.

Mačiau šiame forume gana daugelyje temų nuomones, kad žmonės nesikeičia, ir gal aš klystu, nes nuo tada praėjo tik trys mėnesiai, per kuriuos buvome tik tris kartus vienas pas kitą atvažiavę. Bet tikrai žinau, kad labai pasikeičiau, ir dabar jau ir jis pasikeitė. Ir aš jį dabar tikrai daug geriau pažįstu, ir jo veiksmai man matosi visai kitokioje šviesoje..

Vakar vėl mačiau tą vaikiną, kurį buvau susiradusi, ir vėl regėjau, koks jis tobulas ir kad tai yra tai, ko man reikia.. Matėsi, kad jis labai laimingas su savo mergina ir kad jo vertybės tokios kaip ir mano, kad iš antrosios pusės jis nori kažko tokio, kaip ir aš, ir, jei mums būtų pasisekę, mes abu būtumėme buvę labai laimingi.. Aš tai žinojau ir tada, kai skyrėmės, bet niekaip negalėjau suvaldyti savo jausmų. Baisiausia, kad aš tada galvojau, jog esu išsiskyrusi, ir leidau sau pradėti auginti jausmus jo atžvilgiu, o vėliau suvokiau, jog dar ne viską padariau dėl savo buvusiojo, kad jį išlaikyti, ir norėjau ištaisyti savo klaidas.

Mano draugas man tikrai labai patinka, esu jį įsimylėjusi iki ausų, ir tik mano "sveikas protas" prigalvoja visokių kliūčių - kad jis nevertina manęs, kad yra per jaunas (už mane jaunesnis) ir kad mes neturėsime bendros ateities. Turbūt smarkiai trukdo ir atstumas. Bet labai gaila, kai prasideda samprotavimai apie ateitį (ypač socialinis spaudimas, kad moteris turi ištekėti iki tam tikro laiko, nes kitaip liks visą gyvenimą viena) ir svarstymai su išskaičiavimais, su kuriuo žmogumi nusimato ilga draugystė (arba baimė, jog tas žmogus bus ne tas...).

Ir aš nežinau, ar gerai, kad sugrįžau pas buvusįjį (turbūt tai parodys laikas). Bet vienas dalykas, dėl kurio aš tikra, tai kad po trumpos kelių mėnesių draugystės nutraukimo aš buvau pasiruošusi pamilti kitą žmogų, bet po rimtos metų laiko draugystės, iškart po išsiskyrimo, aš tikrai buvau dar nepasirengusi naujiems santykiams. Galbūt, jei būčiau išlaukusi tą mėnesį viena su savo apmąstymais, ar net pora mėnesių, ir tik tada pakvietusi tą nuostabųjį draugą pasivaikščioti, viskas būtų susiklostę visiškai kitaip ir dabar mes laimingi būtume kartu. Aš tiesiog paskubėjau..

Kita vertus, džiaugiuosi, kad viskas gerai susiklostė ir aš laiminga su savo draugu. Norėjau "idealo", nors turėjau nuostabų vaikiną, kurį tikrai myliu. Jis neatitiko mano briaunų, įpročių, gyvenimo supratimo, bet nelaikau jų esminiais savo būdo bruožais. Man buvo sunku pasikeisti. Jam pasikeisti buvo dar sunkiau, jis labai nemėgsta gailėtis dėl padarytų veiksmų ir prisipažinti suklydęs. Bet anapus tų briaunų esame tarsi nuogi žmonės, kurie traukia vienas kitą, ir tai labai gražu, kad jau tiek ištvėrėme, ir jis sugrįš į Lietuvą jau už poros mėnesių. Prieš pusę metų nebūčiau tikėjusis, kad pasieksime tai, kas yra dabar.

Nežinau, ar kam nors mano istorija gali padėti, bet norėčiau palinkėti kartais neskubėti. O kita vertus, ir nebijoti suklysti.. Ir mokėti suprasti kitą žmogų, visapusiškai į jį įsiklausyti..


















Atsakyti
QUOTE(svilikelis @ 2009 11 30, 01:45)
Labas. Kaip jaučiatės išsiskyrus ir susiradus naują draugą/ meilę? Ar iš pradžių nebuvo sunku? Nelyginot jo su senuoju? Nesvarstėt, ar gerai/blogai padarėt? Ypač įdomu, kaip buvo/yra toms, kurios išsiskyrė po ilgos draugystės ir labai greitai sutiko kitą žmogų. Aš po išsiskyrimo (kuris nebuvo vienadienis procesas) galima sakyti iš karto pradėjau susitikinėti su kitu žmogumi. Ar tai normalu? Iš pradžių galvoje buvo visiška maišalynė (gal blogai darau? ar taip normalu ir tt.) senoji meilė tikrai buvo stipri ir tikra, bet mane graužia sąžinė, kad galbūt reikėjo bandyt ją išlaikyt, nors aišku ne nuo manęs vienos tas priklausė. Ar kažkam buvo panašiai? Kaip jautėtės? Su nauju draugu man tikrai gerai, bet kankina visokios mintys: gal per greitai, gal aš dar nežinau ko noriu ir tt. Kartais sukyla prisiminimai ir užspaudžia gerklę, bet šiaip galvoju, kad man dabar žymiai geriau ir galėčiau būt laimingesnė. Bet ta sąžinė neduoda ramybės - gal man reikėjo stengtis dar labiau ir taikytis, prašyt bandyt dar kartą, nes daug metų senasis buvo mano vienintelis ir jau maniau, kad bus visą laiką. Gal aš per greitai sutikau susitikt su kitu vyru ir per mažai stengiausi? Nors su naujuoju jaučiuosi ramesnė, saugesnė ir daug visokių kitų niuansų, bet galbūt aš pasirinkau kaip man lengviau ir geriau ir per mažai ,,dirbau" senos draugystės vardan. Nors jei draugystė jau tampa darbu...Nebežinau...patarkit



jeigu sutikote zmogu su kuriuo jums gera - kurkite naujus santykius toliau 4u.gif
o del klausimo - mano nuomone issiskyrus geriau kuri laika pabuti vienai, paversti buvusia meile praeitimi ir tada dairytis kitu santykiu. Bet jeigu gyvenimas susikloste kitaip - toliau eikite i prieki 4u.gif
Atsakyti
Na pirma rimta draugyste tikrai skaudi ir islieta daug asaru.
Draugavau su vaikinu beveik metus,pradzia aisku puiki,viskas labai grazu... bet is jo daraugo isgirdau,kad jis man buvo neistikimas,aisku netikejau...
Po kurio laiko pats prisipazino,atleidau... bet po to viskas pasikeite,reciau susitikdavome,reciau skambindavo,budavo ''uzsiemes'',sakydavo kad vakare atvaziuos,bet taip ir nesulaukdavau...
Na aisku as ji palikau,bet po to vel prasiau kad susitaikytumem,sutiko,bet ta pacia susitaikymo diena pamaciau su kokiu zmogumi buvau,su zmogumi kuriam svarbiausia:alus,cigaretes,telikas,draugai,mobiliakas,ir menesi tie patys drabuziai.... vel palikau,tik sikart visiems laikams.
Ir del to labai dziaugiuosi,nes dabar esu su zmogumi kuris tikrai mane myli ir esu jam pirmoje vietoje. smile.gif
Atsakyti
QUOTE(svilikelis @ 2009 11 29, 23:45)
Labas. Kaip jaučiatės išsiskyrus ir susiradus naują draugą/ meilę? Ar iš pradžių nebuvo sunku? Nelyginot jo su senuoju? Nesvarstėt, ar gerai/blogai padarėt? Ypač įdomu, kaip buvo/yra toms, kurios išsiskyrė po ilgos draugystės ir labai greitai sutiko kitą žmogų. Aš po išsiskyrimo (kuris nebuvo vienadienis procesas) galima sakyti iš karto pradėjau susitikinėti su kitu žmogumi. Ar tai normalu? Iš pradžių galvoje buvo visiška maišalynė (gal blogai darau? ar taip normalu ir tt.) senoji meilė tikrai buvo stipri ir tikra, bet mane graužia sąžinė, kad galbūt reikėjo bandyt ją išlaikyt, nors aišku ne nuo manęs vienos tas priklausė. Ar kažkam buvo panašiai? Kaip jautėtės? Su nauju draugu man tikrai gerai, bet kankina visokios mintys: gal per greitai, gal aš dar nežinau ko noriu ir tt. Kartais sukyla prisiminimai ir užspaudžia gerklę, bet šiaip galvoju, kad man dabar žymiai geriau ir galėčiau būt laimingesnė. Bet ta sąžinė neduoda ramybės - gal man reikėjo stengtis dar labiau ir taikytis, prašyt bandyt dar kartą, nes daug metų senasis buvo mano vienintelis ir jau maniau, kad bus visą laiką. Gal aš per greitai sutikau susitikt su kitu vyru ir per mažai stengiausi? Nors su naujuoju jaučiuosi ramesnė, saugesnė ir daug visokių kitų niuansų, bet galbūt aš pasirinkau kaip man lengviau ir geriau ir per mažai ,,dirbau" senos draugystės vardan. Nors jei draugystė jau tampa darbu...Nebežinau...patarkit

tavo zodzius galeciau atkartoti 4u.gif mano jausmas tas pat, kaip ir tavo...
Atsakyti
Jei išsiskiriama dar mylint-nauja draugyste uzmegzti sunku.Jei per n metu "prikapsejo",kad ir po 2 dienu gali leistis i naujus santykius
Atsakyti
QUOTE(svilikelis @ 2009 11 30, 01:45)
Labas. Kaip jaučiatės išsiskyrus ir susiradus naują draugą/ meilę? Ar iš pradžių nebuvo sunku? Nelyginot jo su senuoju? Nesvarstėt, ar gerai/blogai padarėt? Ypač įdomu, kaip buvo/yra toms, kurios išsiskyrė po ilgos draugystės ir labai greitai sutiko kitą žmogų. Aš po išsiskyrimo (kuris nebuvo vienadienis procesas) galima sakyti iš karto pradėjau susitikinėti su kitu žmogumi. Ar tai normalu? Iš pradžių galvoje buvo visiška maišalynė (gal blogai darau? ar taip normalu ir tt.) senoji meilė tikrai buvo stipri ir tikra, bet mane graužia sąžinė, kad galbūt reikėjo bandyt ją išlaikyt, nors aišku ne nuo manęs vienos tas priklausė. Ar kažkam buvo panašiai? Kaip jautėtės? Su nauju draugu man tikrai gerai, bet kankina visokios mintys: gal per greitai, gal aš dar nežinau ko noriu ir tt. Kartais sukyla prisiminimai ir užspaudžia gerklę, bet šiaip galvoju, kad man dabar žymiai geriau ir galėčiau būt laimingesnė. Bet ta sąžinė neduoda ramybės - gal man reikėjo stengtis dar labiau ir taikytis, prašyt bandyt dar kartą, nes daug metų senasis buvo mano vienintelis ir jau maniau, kad bus visą laiką. Gal aš per greitai sutikau susitikt su kitu vyru ir per mažai stengiausi? Nors su naujuoju jaučiuosi ramesnė, saugesnė ir daug visokių kitų niuansų, bet galbūt aš pasirinkau kaip man lengviau ir geriau ir per mažai ,,dirbau" senos draugystės vardan. Nors jei draugystė jau tampa darbu...Nebežinau...patarkit

Įdomu, kaip sekasi šios temos autorei šiandien smile.gif
Žodis žodin viskas atitinka ir man. Skyrėmės po 9 metų draugystės. Po mėnesio atsirado gyvenime kitas žmogus, su juo nepilnai pusę metų bendravom tik kaip pažįstami, bandėm iš lėto, o dabar su juo jau beveik 2 metai. Bet iki šiol užmiegu ir atsibundu mintimis apie buvusį, nors dabartinis žmogus irgi atrodo patikimesnis, stabilesnis ir pan. jau nemažai nuveikėm - turim bendrą būstą, planuojam atžalėlę. Ir dažnai save pagaunu bemąstant - ar teisingai elgiuosi, neatsigavusi pilnai po skyrybų. Tikiu, kad susidėlios viskas gyvenime. Bet su buvusiu jaučiuosi daug labiau sava, labiau artima siela, nors abu yra labai panašūs vienas į kitą.
Laikas parodys, ar gerai pasielgiau. Dabar atrodo, reikėjo saugoti senus santykius ir neskubėti su nauju. Bet šis žmogus absoliučiai tinkamas - nemažai moterų tik pavydėtų. Aš bent jau nepradėčiau greitai naujų santykių, jeigu jausčiau,kad dar rusena ugnis buvusiam. Juolab, prabuvus kartu 9 metus, reikia mokėti pabūti ir vienai kurį laiką, o aš nemokėjau.
Atsakyti
ir mane pradejo uzplusti sitie jausmai,tik nezinau kodel jie atsiranda,su buvusiu vyru buvom susituoke isgyvenau bendrai sudejus ir santuokos metus 7 metai buvo,susilaukem ir vaikelio ,turejom ir savo busta aiskus paskola pirkta,viskas kaip ir buvo gerai,normali seima,pripratimas vienas prie kito,nesakau kad jis buvo blogas vyras,finansiskai gerai turejau nes jis vazinejo i uzsieni uzdirbo gerai as niekur nedirbau auginau vaika tik aiskus visada buvau viena be vyro praktiskai,bet atejo tokia diena kai pakeliui pasimaise trecias ir man jis apsuko galva na cia ne tiesiogine prasme,nezinau kodel tam visam pasidaviau gal man truko vyrisko demesio,bet as jam pasidaviau,jam jausmai gime labai greitai ir labai prisirisau prie naujo draugo,jie buvo labai skirtingi,pirmasis vyras nerodydavo man nuo pat pradziu tiek demesio kiek sis ,nesakydavo tiek myliu kaip sis,nebuvo jis atviras ir kaip draugas net man kaip sis,su juo galiu kalbetis apie viska,jis man tiesiog mylimas zmogus ir draugas,tad sudeliojusi pliusus ir minusus vieno ir kito,su pirmu vyru issiskyriau,isejau gyventi su dabartiniu,gyvenam jau trys metai nuomojames nama,turime namie daug vietos,kur pries tai buvo mazas butukas,tik tiek kad ten musu buvo,laukiames dabar bendro vaikelio,jis turi taip pat vaika is pirmos saktuokos,daznai ji atvaziuoja pas mus vaikai gerai sutaria musu abu kaip draugai,
bet uzeina man toks kaip ilgesio kazkoks jausmas,pagalvoju kaip buciau gyvenusi dabar jei buciau likusi su buvusiu,
aiskus su buvusiu turiu ir nuoskaudu daug,kai susituokem jis pries tai turejo savo pirmaja meile,kuri ji paliko,ir jis ja nuolat prisimindavo,net kai paklausdavau ka jai jaucia ar myli pasakydavo kad taip ir negali jis su tuo jausmu sau nieko padaryti,tai mane labai skaudindavo,o su ta jo pirmaja mes ir bendraudavom nes ji buvo istekejusi uz jo pusbrolio tai tekdavo susitikti,tai man budavo visus tuos gyvenimo metus labai skaudu,buvau net radusi kaip jis jai net parases buvo kad kokia ji ten tebera grazi ir t.t. vat kai tai prisimenu tai iskart pagalvoju kad dabar tai nors maniskis mane labai myli ir nors nelygina su kazkokia buvusia,ir net tokiu dalyku nepasako.
gal cia mano tokie dabar prisiminimai taip tik islenda,kai vat susipykstam su dabartiniu (gi pykstasi visi) bet jausmu atzvilgiu esu dabar laimingesne.
ar yra dar vat kazkam tokia gal panasi situacija,vat kodel uzeina tokios minutes
Atsakyti
QUOTE(vietinė fauna @ 2010 03 28, 15:21)
Pirmą kartą užsukau į šį forumą ir ši tema iškart labai užkabino. Vaikystėje žiūrėdavau per televiziją rodomus šabloniškus amerikietiškus filmus apie tai, kaip herojų/ę palieka mergina/vaikinas, šalia jo/s atsiranda kita mergina/vaikinas, kuri, matydavau, tikrai labai faina, bet jis labai sunkiai ir tik laiko eigoje tai pamatydavo, vis svajodavo apie pirmąją.. Galvodavau, kokia nesąmonė.. Vėliau teko pačiai patirti blaškymosi tarp dviejų žmonių būklę, ir tai tikrai siaubingas jausmas.

Jei papasakojant apie kontekstą, tai su pirmu vaikinu draugavome 2,5 metų, abiem tai buvo pirmas kartas, del jo labai daug paaukojau ir tikrai labai jį mylėjau. Jis irgi mane savotiškai mylėjo, bet šalia įvairių nuostabių savybių buvo labai problematiškas žmogus, siaubingas egoistas, per visą mūsų draugystės laikotarpį labai mane išsekino, o galiausiai mane paliko. Norėjau nusižudyti, buvo labai sunku, o po pusės metų išvažiavau į užsienį, kad pradėti naują gyvenimą.

Jei būčiau išvažiausi iš karto, nieko nebūtų buvę, bet turbūt viskas jau buvo susigulėję ir, tiesą sakant, gyvenimas tada pasidarė nuostabus. Niekada iki tol nebuvau taip prasmingai mėgavusis kasdienėmis gyvenimo smulkmenomis, gėrusi įspūdžius, detales, kurias mačiau stebėdama kitų kultūrų gyvenimus, ir kažkaip visiškai kitaip pažiūrėjau į save iš šalies. Tada pajutau, kaip, pasirodo, ta draugystė buvo mane išsekinusi, atsigavau ir labai džiaugiausi, kad jis mane paliko. Kad ir kaip blogai man su juo į pabaigą buvo, būčiau veikiau nusižudiusi, nei sugebėjusi palikti mylimą žmogų, nusimesti atsakomybę, nustoti laikius jį artimiausiu žmogumi žemėje.

Užsienyje praleidau porą metų, visą tą laiką nesąmoningai flirtavau su vaikinais, ypač tais, su kuriais nenusimatydavo ilgesnės draugystės (turbūt jos bijojau), bet jiems priartėjus nesąmoningai lėtindavau procesą (lyg vesčiau į ilgalaikę draugystę), tad galiausiai nieko ir neįvykdavo. Dabar, iš tolesnės perspektyvos, matau, jog labai sėkmingai suveikė mano savisaugos mechanizmas ir kad labai gerai, jog porą metų neturėjau jokios draugystės, nes tikrai reikėjo atsigauti po santykių.

Grįžau į Lietuvą, artimo žmogaus labai trūko, bet vis dar rėmiausi tuo pačiu antros pusės ieškojimo mechanizmu, t.y., nelabai rinkausi. Vertinau patį svetimo žmogaus artumo grožį, nesivadovavau vaikystėje išsvajotais antros pusės kriterijais, kiekvienas žmogus atrodė savaip nuostabus.

Ėmiau susitikinėti su vienu vaikinu, bet, kaip dabar žinau, jis kaip tik atsigaudinėjo po nesėkmingos draugystės. Esu jam labai dėkinga, kad manimi nepasinaudojo. Tada nesupratau, kas, bet jaučiau, jog kažkas ne taip, ir kai jam išgėrus išprovokavau jį paatvirauti, jis prisipažino, jog į mane žiūri tik kaip į draugę, o ne merginą. Automatiškai vos vėl neišvažiavau į užsienį, bet paskutinę akimirką suvokiau, jog išvažiavimas būtų "bėgimas", ir neišvykau. Pirmos dvi savaitės buvo labai sunkios, jis dar rašė, kvietė susitikti, bet su juo nebesimačiau.

Dar po savaitės susipažinau su kitu vaikinu. Taip nenorėjau būti viena ir taip trūko artimo žmogaus, kad parodžiau iniciatyvą ir gana greitai susidraugavome. Tačiau tai buvo žmogus, į kokį anksčiau niekada nebūčiau žiūrėjusi. Visų pirma, jis man atrodė per gražus (anksčiau galvodavau, kad "tokie" žmonės yra paviršutiniški ir negilūs). Kitas dalykas, kad jo interesai labai labai skyrėsi nuo manųjų, jis buvo visai iš kitokio sluoksnio (šeima, draugai, gyvenimo būdas, specialybė) nei aš etc. Taip pat labai skirtingi charakteriai..

Viskas buvo labai gražu, kaip svajonėse- vėliau paaiškėjo, kad tai nuostabus vaikinas, protingas, įdomus, rimtas. Tačiau dėl požiūrio į daugelį dalykų mes labai pykdavomės. Liūdniausia, kad man tie pykčiai bent jau padėdavo kažką apie jį išsiaiškinti, o jam atrodė, kad jie mus tik tolina. Jis tikėjo, jog artimi žmonės turi vienas kitą suprasti vos ne iš pusės žodžio, gyventi taikoje ir nuolatinėje harmonijoje, nieko nesiaškinti. Tačiau savo veiksmais jis mane nuolat skaudino ir man prireikė daug laiko suprasti, kad jo atrodantys priešiški veiksmai tokie nėra. Turbūt ir praėjusios draugystės žaizdos mažino pasitikėjimą žmonėmis, atrodė, štai aš jam nerūpiu, štai jis mane tuoj paliks.

Metus laiko draugavome per atstumą (100km), vis dažniau pykdavomės, jis sakydavo, kad nuo manęs tik tolsta. Galų gale jam prireikė metus laiko išvažiuoti studijuoti į užsienį, ir abu palūžom. Paskutinėmis savaitėmis jis atrodė atšalęs, elgėsi nedraugiškai, ir po savaitės jo išvykimo parašiau, jog nieko nebus, mums reikia skirtis. Jis sutiko, bet pasimatė, kad jį tai skaudina ir jis mane tikrai brangina, tad man gimė viltis, kad, jei abu norime būti kartu, įveiksime visus sunkumus. Ėmiau įkalbinėti visgi likti kartu, bet jis nebesutiko. Rašiau žinutes, atsiprašinėjau. Paprasčiausiai praregėjau - suvokiau, kiek daug visko dariau ne taip ir pamačiau labai daug savo kaltės mūsų santykiuose, kad tikrai per daug aiškindavomės, kad per mažai juo pasitikėjau, kad per daug tikėjausi iš jo "išorinio" dėmesio ir nesugebėjau perprasti, koks jis geras savo viduje. Iš jo laiškų pasimatė, kad anksčiau jam labai daug reiškiau (jo toks charakteris, kad viską laiko viduje, neparodo, kaip brangina artimą žmogų etc). Tačiau į visus siūlymus jis atsakinėjo neigiamai, kelias dienas pralaukdavau, tada vėl skambindavau, verkdavau, kaltindavau, kad jis toks šaltas, gali tiesiog išbraukti jausmus, o aš taip nepajėgiu. Jis mane išklausydavo, tačiau visiškai netikėjo, kad kas nors gali pasikeisti, sakė, kad manęs nemyli (niekada ir nebuvo sakęs, kad myli).

Visas šis pragaras truko tik mėnesį, tačiau įvyko tiek išgyvenimų, jog atrodo, kad mažiausiai metus. Kelios dienos po išsiskyrimo, kai tikrai labai tvirtai pasiryžau nusižudyti, staiga pagalvojau, jog yra vienas draugas, kuris man labai patinka kaip žmogus ir kuris man rodė dėmesį, tačiau anksčiau visiškai jį ignoravau, nes tuo metu turėjau vaikiną.

Pasiūliau jam pasivaikščioti, jis iš karto sutiko, po savaitės vėl susitikom, jis jau apkabino (ir tai buvo nuostabu, tirpo kojos ir jaučiaus kaip paauglystėje), ir taip kas trečią/kas antrą dieną ėmėme susitikinėti. Kaip žmogus, jis man labai patiko, atrodė, kad tai visiškas mano vaikystės idealas. Jis buvo ir labai geraširdis, ir labai protingas, ir turėjome daug bendrų interesų. Diskutuodavome be galo be krašto; net kalbėdavomės apie psichologiją bei savirefleksiją (ko buvęs vaikinas tiesiog negalėjo pakęsti), ir jaučiausi su juo savimi, tikra savimi, staiga atsigavau, pamačiau, jog jis mane vertina tokią, kokia esu. Tik vis kankino prisiminimai, pakeliui tai tas primindavo buvusį draugą, tai tas.. Vis paskambindavau jam, sakydavau, radau nuostabų vaikiną, bet noriu būti su tavimi, myliu tave... Būčiau ėjusi visiškai prieš savo moralę, metusi tą vaikiną, jei tik maniškis būtų pasakęs, jog nori manęs.. Bet jis tiesiog paleido mane (dėl to ir dabar šiek tiek jaučiu nuoskaudą...). Gal kad jam tai buvo pirma draugystė ir jis visiškai nepažinojo merginų, jam atrodė,, kad esu visiškai nereacionali, nuolat ieškanti problemų, smarkiai per jautri būtybė, ir mano aiškinimuose jis nematė jokios logikos ir net nesistengė jos įžvelgti.

Po mėnesio laiko bendravimo su tuo kitu žmogumi staiga kažkas užplaukė ir pajutau, jog nebegaliu su juo būti, jog per greitai pradėjau artimus santykius. Nenorėjau jo skaudinti, bet suvokiau, jog kuo ilgiau delsiu, tuo labiau anksčiau ar vėliau jį įskaudinsiu. Sunku viskas labai buvo (o jį tikrai labai traumavau, dėl ko man labai gėda), bet galiausiai gavosi taip, kad dar tą patį vakarą paskambinau buvusiam draugui, pasakiau, jog išsiskyriau su tuo vaikinu, ir jis sutiko pabandyti iš naujo. Labai pasikeičiau. Po kurio laiko pas jį nuskridau, viskas buvo labai gerai, tiesiog gera būti kartu. Tada pusantro mėnesio su juo nesimačiau, vėl ėmėme pyktis, jis pats buvo beveik nepasikeitęs ir kažkaip iš anksto prieš mane nusistatęs, klaidingai interpretuodavo mano veiksmus, nematė, kaip smarkiai pasikeičiau. Parašiau anam vaikinui, jis jau buvo susiradęs kitą merginą ir su manimi nenorėjo turėti jokių reikalų. Visgi vis tiek išsiskyriau su savo draugu (vėl mano iniciatyva, nes pavargau nuo jo kartojimų, kad pagal jį mes tik tolstam ir jis vis mažiau mumis tiki).

Po to vėl neištvėriau, įkalbinėjau susitikti, ir susitikę kažkaip savaime susitaikėm.. Ir kažkas tada pasikeitė - kai jau du kartus nesugebėjom išsiskirti.

Mačiau šiame forume gana daugelyje temų nuomones, kad žmonės nesikeičia, ir gal aš klystu, nes nuo tada praėjo tik trys mėnesiai, per kuriuos buvome tik tris kartus vienas pas kitą atvažiavę. Bet tikrai žinau, kad labai pasikeičiau, ir dabar jau ir jis pasikeitė. Ir aš jį dabar tikrai daug geriau pažįstu, ir jo veiksmai man matosi visai kitokioje šviesoje..

Vakar vėl mačiau tą vaikiną, kurį buvau susiradusi, ir vėl regėjau, koks jis tobulas ir kad tai yra tai, ko man reikia.. Matėsi, kad jis labai laimingas su savo mergina ir kad jo vertybės tokios kaip ir mano, kad iš antrosios pusės jis nori kažko tokio, kaip ir aš, ir, jei mums būtų pasisekę, mes abu būtumėme buvę labai laimingi.. Aš tai žinojau ir tada, kai skyrėmės, bet niekaip negalėjau suvaldyti savo jausmų. Baisiausia, kad aš tada galvojau, jog esu išsiskyrusi, ir leidau sau pradėti auginti jausmus jo atžvilgiu, o vėliau suvokiau, jog dar ne viską padariau dėl savo buvusiojo, kad jį išlaikyti, ir norėjau ištaisyti savo klaidas.

Mano draugas man tikrai labai patinka, esu jį įsimylėjusi iki ausų, ir tik mano "sveikas protas" prigalvoja visokių kliūčių - kad jis nevertina manęs, kad yra per jaunas (už mane jaunesnis) ir kad mes neturėsime bendros ateities. Turbūt smarkiai trukdo ir atstumas. Bet labai gaila, kai prasideda samprotavimai apie ateitį (ypač socialinis spaudimas, kad moteris turi ištekėti iki tam tikro laiko, nes kitaip liks visą gyvenimą viena) ir svarstymai su išskaičiavimais, su kuriuo žmogumi nusimato ilga draugystė (arba baimė, jog tas žmogus bus ne tas...).

Ir aš nežinau, ar gerai, kad sugrįžau pas buvusįjį (turbūt tai parodys laikas). Bet vienas dalykas, dėl kurio aš tikra, tai kad po trumpos kelių mėnesių draugystės nutraukimo aš buvau pasiruošusi pamilti kitą žmogų, bet po rimtos metų laiko draugystės, iškart po išsiskyrimo, aš tikrai buvau dar nepasirengusi naujiems santykiams. Galbūt, jei būčiau išlaukusi tą mėnesį viena su savo apmąstymais, ar net pora mėnesių, ir tik tada pakvietusi tą nuostabųjį draugą pasivaikščioti, viskas būtų susiklostę visiškai kitaip ir dabar mes laimingi būtume kartu. Aš tiesiog paskubėjau..

Kita vertus, džiaugiuosi, kad viskas gerai susiklostė ir aš laiminga su savo draugu. Norėjau "idealo", nors turėjau nuostabų vaikiną, kurį tikrai myliu. Jis neatitiko mano briaunų, įpročių, gyvenimo supratimo, bet nelaikau jų esminiais savo būdo bruožais. Man buvo sunku pasikeisti. Jam pasikeisti buvo dar sunkiau, jis labai nemėgsta gailėtis dėl padarytų veiksmų ir prisipažinti suklydęs. Bet anapus tų briaunų esame tarsi nuogi žmonės, kurie traukia vienas kitą, ir tai labai gražu, kad jau tiek ištvėrėme, ir jis sugrįš į Lietuvą jau už poros mėnesių. Prieš pusę metų nebūčiau tikėjusis, kad pasieksime tai, kas yra dabar.

Nežinau, ar kam nors mano istorija gali padėti, bet norėčiau palinkėti kartais neskubėti. O kita vertus, ir nebijoti suklysti.. Ir mokėti suprasti kitą žmogų, visapusiškai į jį įsiklausyti..


Patiko man tavo istorija, nors gal kiek painoka.

Aš išsiskyriau su savo vaikinu po 3 metų draugystės. Irgi buvo už mane jaunesnis, nelabai pasitikėjau, nors vėliau paaiškėjo, kad be reikalo. Labai sekindavom vienas kitą emociškai, bet kartu buvom sielos puselės, suprasdavom vienas kitą kuo puikiausiai, ir kai paminėjai žodį savirefleksija, taip artima pasidarė. Nes aš esu žmogus, kuris užsiima savirefleksija, seniau teko mokytis, dabar natūraliai išeina. Buvusysis intuityviai reikšdavo jausmus, kartais be galo vaikiškai, nebrandžiai, bet jis visad būdavo tikras.

Išsekau nuo pykčių ir mes išsiskyrėm. Nelabai jis dėl manęs kovojo (nors jam atrodė, kad kalnus vartė), buvo baisiai įsižeidęs. O tuo metu užkibau ant kolegos - ko, man rodos, labiausiai tuo metu reikėjo. Ramus, santūrus, švelnus, atsidavęs, besirūpinantis. Tačiau tik po kurio laiko pamačiau, ko netekau. Buvusysis draugas buvo savirefleksiškas, o šis nelabai pats gali įvardinti savo jausmus. Nemato povandeninių srovių, darbinių intrigų, nemato, kad kolegos specialiai mus kartais provokuoja, nemato, kai flirtuoja kokia pana su juo, tai siekia tik naudos (darbinės, pažinčių). Tas mane be galo nervuoja, jis visiems draugiškas, visiems malonus.

Aš ir nesu pasikėlusi, bet aš diferencijuoju: yra svarbūs žmonės gyvenime, yra artimi, šeimos nariai, yra TIK kolegos, yra TIK praeiviai. Be to niekam nesistengiu niekam įtikti, gal dėl to greitai ir iš darbo atleis, nes kaip žmonės kartais sako, tau nereikia kalbėti, daug ką žvilgsnis pasako. Esu sau ištikima, mokėdama būti sau ištikima, galiu būti ištikima kitiems. Man nesvarbu būti gerai visiems, nes tai aprasčiausiai neįmanoma, o dabartinis draugas bus geras visiems, niekam neparodys nei pykčio, nei antipatijos, amžinai malonus ir nu... kartais doh.gif .

Už tai aš EX gerbiu, kad ir koks kartais įkyrus padaras jis būdavo, jis buvo toks sveikai naglas, niekam į šikną nelįsdavo, žinojau, kad aš jam brangiausia, kad brangūs jam draugai, su bile kuo nesicackindavo ir buvo santūrus, savim pasitikintis ir kryptingas.

Todėl skyrėmė sunkiai. Kartais dabar susitinkam pasibėdavot apie savo dabartinius santykius, arba pasigirt ir nostalgiškai kartais prisimenam, kokie mes abu kieti buvom, tikra komanda. Iš tos serijos "kartu blogai, atskirai - dar blogiau". Viduje yra nuojauta, kad gal susieitume, bet abu turim apynormalius santykius ir bijome savo praeities. Nes pas mus būdavo amerikietiški kalneliai - nuo nuostabu - iki tragiška.

Ech, pasiilgstu aš jo wub.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo dewofsoul: 23 balandžio 2014 - 20:50