Mes su busimu vyru susipiršom maždaug po 1,7 m. draugystės. Apie bendro gyvenimo kūrimą ir vedybas pradėjome kalbėti gan anksi, tačiau mano sužadėtinis yra gan šiuolaikiškų pažiūrų ir tokios tradicijos kaip piršimosi nepripažįstantis, todėl nusprendėm, kad po bendrų mūdviejų atostogų Nicoje, pasakysim tėvams, kad tuokiamės benru sutarimu. Na, o kadangi aš, kaip konservatyviai liberali lietuvaitė, sumačiau, kad vė velnio...man reikia piršlybu ir viskas... Jei ne jis man, tai aš jam... Taip ir nutiko.
Kadangi daug lėšų neturėjau, nes nemažai nuplaukė atostogoms, susiradau žiedų gamintojus, kurie man ant gan plataus titaninio žiedo išgraviravo mano kairės rankos mažojo pirštelio anspaudą (simboliška prasme - arčiausiai širdies). Kiana 300 Lt su viskuo.
Viskas įvyko, kai plaukėme jachta į San Trope. Tik tada pajaučiau kaip vyrams yra sunku žengti pirmą žingsnį... Ant kelio nesiklaupiau, tiesiog atsisukau į jį ir tariau, jog turiu jam dovaną iš širdies. Jis į mane atsisuko ir sako "Dabar? Gal vėliau, aš neturėsiu, kur tą dovaną dėti". Ačiū Dievui, man užteko kantrybės susitvardyti ir netvoti jam galvon... Na, pabuvome San Trope ir grįžtant atgal sukaupiau drąsa antram kartui... Išsitraukiau mėlyno aksomo dėžutę ir žiūrėdama jam į akis passakiau, jog noriu, kad paimtum, ten mano širdis. Jis aiškiai to nesitikėjo ir gal net buvo pamiršęs apie mano minėtą dovaną jam... Kas buvo toliau, verta anekdoto.... Jis atidarė dėžudę ir išėmė žieduką ir tokiu kiek sutrikusiu veidu sako " Tai aš dabar turėsiu tave vesti?" Galvojau išmesiu jį už borto.... Bet iš karto plačiai nusišypsojo ir stipriai mane pabučiavo. Aš, kaip dar esanti šoke, jo paklausiau "Tai ar vesi mane?". Jis ėmė ir atšovė "Gal", bet iš savo stiprių vyriškų rankų manęs nepaleido. Tikriausiai bijojo, kad paimta siuto, jo neužmuščiau... Kaip ten bebūtų, jį stipriai myliu ir turim iš ko pasijuokti su draugais biggrin.gif