QUOTE(Aistyte0724 @ 2014 07 02, 02:49)
Matau nelabai kas šia tema bendrauja, bet aš pasisakysiu, gal atsiras kas pasidalins savo patirtimi.
Taigi močiutei jau geriau.Jokių komplikacijų, smegenys netinsta, švietė plaučius, ten viskas tvarkoj, spaudimas nebekyla. Kalba gerai, galvą jau skauda mažiau. Kitą savaitę jau prasidės rebilitacija.Kur, dar neaišku, sakė nustatys būklę prieš siunčiant ir tada pasakys kur. Bėda tik viena, ji nejudina nei rankos, nei kojos, nors koją vieną kartą buvo pavykę pajudint. Dėl to ji baisiai liūdna, labai pergyvena. Labai įdomu ar yra bent kažkiek tikimybės, kad dar pavyks atsistoti ant kojų....
mano mamai pries 16dienu taip pat issiliejo kraujas i smegenis.... ir gana stipriai... dare operacija, nes bukle blogejo). paralyzavo desine puse ir ateme kalba.... labai svarbu kuo anksciau pradet reabilitacija.... mes su teciu dar reanimacijoj visa lankymo laika (3val per diena) skirdavom jos paralyzuotos puses glostymui, maigymui... svelniai lengvai... paskui pasiskaitem apie pedos taskus tai jau tikslingai juos maigem... rankos pirstai budavo visiskai uztine, tai po valandos masaziuko atsileisdavo... ir jau 4 ar tai 5 diena po operacijos ji pajudino koja. po savaites reanimacijoj iskele i skyriu... ten buvo nuostabiausia kineziterapiaute
tai ji labai padejo ir mus pamokino kaip galime jai padet.... tai mes neateinam ir nesedim ziuredami i ja, o su pertraukelem bet darom visokius pratimelius.. nes to ka skiria ligonine tikrai neuztenka... mamukas taisosi labai sparciai, daktarai netiki savo akim, kad po toooookio insulto ji jau pati atsiseda lovoj... atsistoja nuo jos (kad ir ant vienos kojos bet jau jau) koja jau gana sustiprrejusi...sunkesni reikalai su ranka, bet ji jau irgi pradeda atsigavineti
kalba irgi darosi vis suprantamesne... (nors visi sako kad tik as ja suprantu
) bet mano akiai pazanga yra... zodziu dirbam visi kas galim.... didziausia beda- psichologines problemos... kiek girdejus tai turi skirt psichologa, bet mum niekas nieko neskyre... dabar reabilituojames jurininkuose...
mes labai tikim ir dedam visas pastangas kad ji atsistatytu... aisku viskas auksciausio rankose, bet ir me ju nenuleidziam...
tiesa, mamukas mano dar jauna (56metai) tai gal irgi turi itakos....
dar viena daktaryte pasakojo kad tokie ligoniai labai greit prisitaiko prie tokios bukles, prie to kad apie juo visis sokineja ir patys nebesistengia... as stengiuosi padet mamai kuo maziau.... tarkim nori i wc tai sakau sesk... aisku ji tiesia ranka kad jai padeciau, bes as nepadedu... zinau kad gali pati... ir atsiseda ant lovos... persodint ant puodo jau darosi vis legviau.... aisku man paciai skaudu matyt kiek jai pastangu reikia idet, bet lygiai taip pat norisi kad ji pasveiktu... ir tik jos pacios judejimas jai pades o ne mano pagalba....
stiprybes ir jum ir mum
kol pats nesusiduri tol galvoji kad nutinka kitiem bet ne mum
deja....