Įkraunama...
Įkraunama...

Stambulas– „Folčio“ viešbutis ir kt. saulėlydžiai

Na ką, pabaigsiu pasakojimą apie viešbutį, ir apie jo saulėlydžius, tai bus galima tada jau ir šiaip, apie Stambulą... taigi, kas ten dar, taigi, viešbutis rašė, kad pas juos yra „free internetas“, tai tas free tikrai buvo free, tik vienintelis kompas buvo administratoriaus, tai kai užsinorėdavau labai ką nors pasauliui papasakoti, eidavau pas adminą, jis man kilniai užleisdavo vietą, o pats pasėdėdavo fojė... o aš žmogus labai mandagus, tai man kažkaip nepatogu buvo jį vis nuo darbų atplėšinėti, tai eidavau į turistinę gatvelę, ten buvo parduotuvė ir internetas, internetas palėpėje, tai kai eidavau per siestą, parašydavau kokią valandą laiškus beigi prisiminimus, tai paskui ilgai šūkaudavau, ar nereikia kam nors pinigų už internetą, esu ir pinigų ant prekystalio tiesiog palikusi... visko buvo. Taigi, berašydama laiškus viena akimi jų exelyje nužiūrėjau, kad mūsų kambarys po mūsų jau užsakytas kitiems, ir iš vis, visi kambariai po mūsų užimti, tai neverta prašytis, kad leistų šiek tiek kambaryje pasivolioti po paskutinės 12 val. o bėda buvo ta, kad lėktuvas tai 3 val nakties, o 12 jau išsikraustėme, na, šiaip nieko tokio, tik karšta labai... ir nusiprausti nėra kur, man tai kas, aš į miesto hamamą nuėjau, o MŽ va prausė skrandį alumi tuo tarpu, bet apie tai vėliau... sutarėme su viešbučiu, kad jie 1 val nakties veš į oro uostą, tai vis grįždavome, tai ko nors padėti, tai pasiimti, tai šiaip, kai tik aš lagaminą atidarinėdavau, vis mano „vantyplyz“ prisistatydavo ir labai smalsiai lagamino turinį apžiūrinėdavo. Paskui sakau, adminui, noriu į WC, o ana vieta pas juos terasoje, 5 aukšte, tai jis sako, viskas ok, važiuok va liftu, čia jokių apribojimų. O barmenas klausosi, ką mes šnekame. Aš šast prie lifto, jis šast prie laiptų, aš šast viršuje iš lifto, jis jau šast už baro taures blizgina (nesibaigiantis ir niekam nereikalingas jo darbas). Iš tiesų tai man reikėjo saulėlydžio, ir pačiu laiku pataikiau – saulė jau slinko Stambulo ketera žemyn ir juodino mylėtosios mečetės minaretų kontūrus...

user posted image

user posted image

user posted image

o čia bosforiškoji pusė...
user posted image

user posted image
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo liūdnasis pelėnas: 31 rugpjūčio 2007 - 13:28
Aš pafotografavau, barmenas aplinkui pasisukiojo... paskui jis man kažką labai aiškina, aš nesuprantu na nei vieno velnio, jis man rodo į viešbučio stogą, aš purtau galvą, jis man vargais negalais kažkokias ženklais išaiškino ir prisiminė stebuklingą žodį „terasa“.... aaa... paaiškėjo, kad jeigu lipsiu jam iš paskos dar vienais slaptais laiptukais, tai pateksiu ant turistams nežinomos terasoms (na, įspėjo jis man aistrą terasoms, kas tiesa, tas tiesa...) tai užlipome kartu, patylėjome, aš vėl pafotografavau mėlynąją....

user posted image

Tada tokį vėlyvai grūdėtą ir nostalgišką Bosforą....

user posted image

user posted image

user posted image

Ir patį barmeną, buvo labai patenkintas smile.gif

user posted image
Atsakyti
Dar apie terasas – mes čia stovėjome ant Galatos bokšto vieną gražų sekmadienio priešpietį ir aš stebėjau Stambulo gyvenimą iš viršaus... ir aiškinausi, o kodėl va tokių mielų terasėlių mesnegalime Vilniuje įsirengti Karoliniškėse, Fabijoniškėse, Lazdynuose, Viršuliškėse, Pašilaičiuose, Šeškinėje? ant kiekvieno stogo po mielą terasėlę... bet kita vertus, o ką daryti su jomis žiemą? Čiuožyklas? Slidinėjimo kurortus? Ledo viešbučius? Brr....
Tai čia apie tuos, kuriems su šiluma labiau pasisekė drinks_cheers.gif

user posted image

user posted image

user posted image

user posted image
Atsakyti
dar apie paskutinį vakarą:
Prisivalkiojome mes po vakarinį Stambulą. Tai apie vidurnaktį jau tvarkingai ilsinomės viešbučio fojė, nieko nevyko, visi gyventojai ramiai kiūtojo savo kambariuose, adminas mokė berniuką barmeną – abu jie pilstė iš didelio kokakolos butelio, apvynioto balta servetėle, į taures vandenį. Ir vis jam nesigaudavo gražiai kokakolos – vyno įpilti.... bet nieko, pora treniruočių, dar keli angliški žodeliai ir bus puikus barmenas.
Ai, dar anys mane apgavo, likus pusvalandžiui iki iškeliavimo nuėjau paso ir pinigų pasiimti, o jis ir sako, kad sorry, seifas užrakintas, o žmogus išsinešęs raktą. Nu žinokit, kaip patikliai aš puoliau į paniką.... uf.... net pačiai dabar gėda... tas sako, gera jau gerai, juokauju, imk savo pasą... 5 minutės iki 1 val nakties MŽ tvarkingai susikrovė daiktus ir patraukė link durų, sakau, ką darai? Jis sako, taigi va, tuoj atvažiuos transferas ir mus išveš, sakau, ramiai, čia juk Turkija ir sėskis... ir iš tiesų, 10 min po 1 val mūsų adminas sako, ups, kažkokios problemos su transferu, neatvažiuos... kaip tai neatvažiuos... sako, bet ramiai, aš jums taksą pakviesiu... sakau, kokį taksą, nemokėsiu daugiau, aš jau sumokėjau... atvažiavo 1:20 taksas, anie pasikalbėjo turkiškai, o aš šaukiu, kad antrą kartą už taksą aš nemokėsiu... adminas sako, na gerai, gerai, nemokėsi... įlipom, taksistas tik turkiškai, skaitliukas sukasi, aš nervinuosi, į uostą vėluojame. Bet užtat apturėjome ale taksi1 pasivažinėjimą apytuščiais Stambulo prospektais ir vis labiau mano širdis baladojosi... bet nieko, atvežė, bagažą išmetė ir nurūko savais keliais....
Atsakyti
Dar apie viešbučius... nors ir turistinis rajonas Sultanachmetas, bet nieko keisto, kad jeigu va vienas viešbutukas geras, tai ir toliau taip bus, smagu ten – du žingsniai ir prasideda ale vilnietiškas Užupis, tarkime, prie mūsų „Megaros“ buvo prisišliejęs keistas namas, mes jį vis praeidavome, jis atrodė visai negyvenamas, tiesa, irgi turėjo terasą. Bet pirmas aukštas toks aplūžusiomis durimis, bei apdulkėjusias langais ir iš vis, nesuprasi, kokios jis paskirties. Tiesa, trečiame aukšte užuolaidos. Tai va, vieną vakarą pakėlusį galvą pamačiau iškabą, kad tai vienokio ar kitokio pavadinimo hostelis, ogi galvoju, na čia tai geras, juk šitą hostelį buvau įtraukusi į kandidatų sąrašą, bet dėl kažkokių priežasčių išmečiau.... grįžusi namie patikrinau per rezervavimo sistemą – ogi jis tik 3 litais nuo žmogaus galvos vienai parai yra pigesnis už mūsų Megarą. Va kaip būna.
Toliau kas, toliau MŽ vis nabagas prašydavo, kad 33-34 C karščius mes praliestumėm siestaudami. Na, man tai pabosdavo žiūrėti į šitą vaizdą:

user posted image

Juolab, kad jis tik kočiodavo iš vieno kambario galą į kitą karštą orą bangomis, nieko gero ir kondicionieriumi jo vadinti man niekaip liežuvis neapsiverčia. O va turkams, viešbutį internete aprašinėjusiems, apsivertė. Bet nieko. Aš eidavau per kelias siestas pasivaikščioti viena, nes pastebėjau, kad kukliuose vidurdienio šešėliuose kartais visai gaivesnis vėjas pūstelėdavo, negu kambaryje. Tai vieną popietę nutariau savarankiškai Bosforą surasti, man va atrodė, kad eisiu nuo viešbučio žemyn ir bus Bosforas. Ir gatvelė ten link vedė, tiesa, virš tos gatvelės (ir tai buvo koks 200 metrų nuo mūsų kambario) buvo toks sukleręs tiltukas, kuriuo nešdavosi dalis traukinių į stotį, tai tas garsas išversdavo kartais mane iš lovos. Tai štai, pralindau po tuo tiltuku ir kuo tolyn ėjau, tuo man smagiau nesidarė, na, šiaip aš visur viena keliaudavau ir nieko nebijodavau, bet čia kažkaip... eeee... neramu, gatvė baigiasi, vienoje pusėje akligatvis, kitoje vietoje šakojasi nežinia kaip, kepta žuvis... vietiniai, kurie man gal nieko blogo nenori, bet labai jau įtartinai stebi, o vyrai ir sekioja, ai, galvoju, nerasiu aš čia to Bosforo... ką padarysi, eisiu kur nors prie mėlynosios. Tai ėjau katinus medžiodama ir labai smagiai patyrinėjau pati viena mėlynosios kampučius, bet apie tai kitą kartą. O kai su taksi mus paskutinę naktį vežė, tai paaiškėjo, kad ten tereikėjo dar tris keturis namus praeiti ir vėl visai kitoks rajonas, o už jo žiū jau ir Bosforas, na, žiopla, nieko nepadarysi, o čia štai keletas to rajono namukų....

user posted image

user posted image

user posted image
Atsakyti
oi, tokio grožio daš dar galiu įdėti, nes, kaip mano mama sako, turiu patalogišką potraukį fotografuoti griūvenas smile.gif

aišku, yra ten ir prašmatniai blizgančių viešbučių ir tavrkingų namų, ir visokio kitokio grožio smile.gif
bet nepasakyčiau, kad Vilnius labai jau blogesnis smile.gif
Papildyta:
tai štai, dar keletas foto, nors iš tiesų nieko čia baisaus
man tai visai gražu tokie vaizdai...

user posted image

user posted image

user posted image

user posted image

user posted image

user posted image
Papildyta:
user posted image
Atsakyti
na, kad pirmadienis nebūtų labai nykus, įdedu porą keramikinių plytelių iš Topkapi rūmų...

user posted image

user posted image

user posted image

user posted image

user posted image

user posted image
Atsakyti
na, jeigu kas pasiilgote Stambulo, tai parodysiu jusm šį kartą maistą ir turgaus prekes, nes koks Stambulas ne jų smile.gif

Arbata ir užkandėlė, puodukas ne visai tradicinis, bet vis tiek skanu smile.gif

user posted image

user posted image

garstyčių grūdeliai ir riešutai visokie ten:

user posted image

user posted image

user posted image

žuvis, kuri dar nevalgoma:

user posted image

kebabistas prie prieskonių bazaro:

user posted image

čia nevalgoma tikriausiai, nes čia, man atrodo, dėlės:

user posted image
Atsakyti
o čia grand bazare, šitos nuotraukos konceptas turėjo būti toks, kad tipo šiukšlės ir deimantai yra visada šalia, bet nelabai tas konceptas matosi

user posted image

Grand bazaro keramika ir tokios lemputės, įspūdingos, kai jų daug...
user posted image

user posted image

Kilimai gatvėse:

user posted image

rankinukai:

user posted image
Atsakyti
pelėnai, tavo temą susiradau per paiešką apie Stambulą. labai smagiai skaitėsi thumbup.gif
mes gyvenom alia krūtam viešbuty, bet folčio bajerių buvo per akis biggrin.gif

ten būnant aptikau, kad nėra mano fotiko pakrovėjo, paliktas Vilniuje liko, o be fotiko kelionėj jaučiuos kaip be trauzų. pakrovėjas akumuliatoriui yra toks madras dalykas, sunkiai randamas nusipirkt, tai manėm, kad galbūt fotikas gebės pasikrauti pajungimo prie kompo būsenoj. recepcijoj užprašėm usb jungties laido. oi, labai maloniai tas recepcionistas linkčiojo suprasdamas mūsų bėdą. garsiai rausė stalčius recepcijoj ir skėsčiojo rankom - ne, niekaip neturim. bet aš turiu DAUG JŲ namuose! sako, ryt atnešiu, no problem!

na, mes dar tą pačią dieną tokioj "padzemkėj" (požeminėj perėjoj) radom akumui pakrovėją pavadinimu "universal international" (istorija apie jo paieškas Zilvino temoj), o kitą rytą jaučiau pareigą prieit ir recepcionistui padėkot už iš namų atitįstą laidą ir pasakyt, kad pakrovėją jau ir taip turim.

prieinu, o jis pakelia antakius Hello, how can i help you. sakau - aš tik norėjau panešti, kad va, savo fotoaparatui pakrovėją radom. Jis - ką? aš - fotoaparato! Jis - kas? ką? sory? Aš - mes juk vakar kalbėjom dėl laido fotikui... Jis - aaaaaaaaaaaa yeeees. aha ahaaa.... tai gerai, nes aš tai pamiršau!
Ir grynai va taip kaip šiame smailike sukikeno į delną hihihi.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Partizanė: 14 liepos 2011 - 16:42
Partizane biggrin.gif biggrin.gif biggrin.gif biggrin.gif biggrin.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Gezike: 14 liepos 2011 - 19:08
Liudnasis Pelenas - nugi puikiai supasakota istorija, smagu skaityt, zenkjuplyz
Atsakyti