Visada galvojau, kad esu stipri, tačiau, kai prieš metus kaip iš giedro dangaus smogusi vyro liga išmušė iš vėžių. Taip pat ir po to sekę visi kiti sunkumai. Šiai dienai jaučiuosi viskam apatiška, darau kažką tik dėl to, kad reikia, nors viduje atrodo merdėjų. Ir su kiekviena diena atrodo klimpstu vis giliau. Geriu vaistus, bet nežinau ar jie kažkuo man padeda. Tiesiog nebesugebu suimti savęs į rankas. Rašau, nes tiesiog gal noriu pasikalbėti, gal sulaukti patarimų iš žmonių, kurie perėjo savo gyvenime tamsius etapus, kas padėjo jums atsitiesti?
Man padėjo griežtas savęs disciplinavimas siekiant susibalansavimo tiek viduje tiek išorėje. Viduje - pradėjau griežtai riboti nesąmoningą apatiją ir negatyvizmą. Išorėje - pradėjau labai atidžiai planuoti ir balansuoti savo laiką. Įtraukiau privalomą poilsį. Sportas irgi davė savo rezultatų. Taip pat labai padėjo atitrūkimai nors porai valandų per savaitę nuo tų žmonių, kurie kartais jau vemti versdavo (tai buvo šeima šiuo konkrečiu atveju). Visi aplinkiniai matydami mano vidinį norą laikytis tvarkos po kurio laiko su tuo susitaikė ir ėmė net bendradarbiauti su manimi. Tai buvo lūžio momentas, nuo kurio viskas ėmė kilti aukštyn.
O kas nutiko jūsų gyvenime? Kada pajutote tą lūžio momentą? nes man net elementariausi darbai buityje reikalauja didelių vidinių pastangų. Toks jausmas , kad užstirgau šioje būsenoje ir , kad tai niekada nesibaigs.
Kai atėjo liga pas mane pačią aš jai nepasidaviau, bet kaip aš supratau stengiausi sau nepakenkti. Metus laiko praktiškai nieko nedariau, bet aš tuo laiku išmokau gerai suprasti,, kad aš negaliu nemokėti valdyti savęs, negaliu nemokėti emocijų, aplinkinės tvarkos. Arba aš save laikau savo rankose- arba liga mane valdys. Kaip liga valdys- valdys savo galimais pasunkėjimais, valdys mano pačios pasidavimais ligai ir netikėjimu jog man pasiseks.
Man tos pamokos davė ir kitas pamokas. Kad jei aš galiu valdyti tai, aš galiu valdyti ir visą kitą savo gyvenimą. Pakeičiau gyvenamąją vietą iš buto į namą, pradėjau veiklą, kurios iki šiol nedariau. IR man sekasi.
Tai gal ir jums taip yra? Kad viskas eis savais etapais. Susitaikymas su vyro liga, ligos priėmimas, suvokimas kad liga yra liga- gyvenimas vis tiek tęsiasi ir jo pabaigos laukti nereikia? Bet manau kad tie etapai yra visi natūralūs, ir juos reikia praeiti.
Man tos pamokos davė ir kitas pamokas. Kad jei aš galiu valdyti tai, aš galiu valdyti ir visą kitą savo gyvenimą. Pakeičiau gyvenamąją vietą iš buto į namą, pradėjau veiklą, kurios iki šiol nedariau. IR man sekasi.
Tai gal ir jums taip yra? Kad viskas eis savais etapais. Susitaikymas su vyro liga, ligos priėmimas, suvokimas kad liga yra liga- gyvenimas vis tiek tęsiasi ir jo pabaigos laukti nereikia? Bet manau kad tie etapai yra visi natūralūs, ir juos reikia praeiti.
Galbūt aš užstrigau neigimo stadijoje, nors atrodo jau pradedu viską priimti, na bent jau nesipriešinti tam. Bet viduje labai sunku, per šiuos metus turėjau ir dvi netektis, nusisuko kai kurie " draugai", na žmonės kuriuos laikiau draugais, pasitikėjau.
QUOTE(krikstoline*** @ 2016 07 29, 12:56)
Galbūt aš užstrigau neigimo stadijoje, nors atrodo jau pradedu viską priimti, na bent jau nesipriešinti tam. Bet viduje labai sunku, per šiuos metus turėjau ir dvi netektis, nusisuko kai kurie " draugai", na žmonės kuriuos laikiau draugais, pasitikėjau.
na per paskutinius kelis metus patyriau labai daug išgyvenimų. Dabar pakankamai tvirtai žinau, kad savo atžvilgiu , šeimos atžvilgiu atskaitos taškas esu aš pati. Kad viskas kas vyks priklauso ne nuo pašalinių, o nuo mano veiksmų ir emocijų. Kaip aš tą situaciją valdysiu, kaip aš reaguosiu- tai tokia ta situacija ir bus, nes aš ją pati ir būsiu tokia sukūrus. Bet aš sakau, man tam prireikė metų. Na gal nepilnai, bet.
QUOTE(krikstoline*** @ 2016 07 29, 12:00)
Visada galvojau, kad esu stipri, tačiau, kai prieš metus kaip iš giedro dangaus smogusi vyro liga išmušė iš vėžių. Taip pat ir po to sekę visi kiti sunkumai. Šiai dienai jaučiuosi viskam apatiška, darau kažką tik dėl to, kad reikia, nors viduje atrodo merdėjų. Ir su kiekviena diena atrodo klimpstu vis giliau. Geriu vaistus, bet nežinau ar jie kažkuo man padeda. Tiesiog nebesugebu suimti savęs į rankas. Rašau, nes tiesiog gal noriu pasikalbėti, gal sulaukti patarimų iš žmonių, kurie perėjo savo gyvenime tamsius etapus, kas padėjo jums atsitiesti?
Man buvo keli isbandymai per kelius metus galima sakyti vienas po kito. Nors pries tai buvau labai stipri, bet uzgriuve dalykai vienas po kito gniuzde. Nieko nesinorejo, buvo prasidejus depresine bukle. Buvau ilindusi i depresiniu skyreli , aciu Dievui ten nepritapau, nes toje aplinkoje tikrai buciau rimtai susirgus. Tada tiesiog pagalvojau, kad visalaika gyvenimas negali buti grazus, kad jei toliau pasiduosiu apatijai - nieko gero nebus. Zmogus pats savo likimo kalvis. Pradejau begiot, vazinet dviraciu, sportuot lauke ant treniruokliu. Asmeniskai man labai padeda issikraut. Pradejau pastebeti ivairiu dalyku, kuriu tiesiog iki tol nepastebedavau, grozetis jais. Pasaulis tiesiog nuostabus. Tai duoda vidines ramybes.
Su sunkumais susitaikiau, nes pradejau izvelgti ir geru dalyku is to kas nutiko. Pas kiekviena savos problemos, bet jos yra pas visus. O tai jusu vyras serga nepagydomai? Pabandykit pasidziaugti bendrai nugyventu gyvenimu, pasidziaugti kad jis dar salia jusu.
Jei buvot stipri , tai nepasiduokit, iskesit si sunku laikotarpi, velaiu busit dar stipresne
.
QUOTE(krikstoline*** @ 2016 07 29, 12:56)
Galbūt aš užstrigau neigimo stadijoje, nors atrodo jau pradedu viską priimti, na bent jau nesipriešinti tam. Bet viduje labai sunku, per šiuos metus turėjau ir dvi netektis, nusisuko kai kurie " draugai", na žmonės kuriuos laikiau draugais, pasitikėjau.
Tai su tais draugais visalaik taip buna. Draugus pamatai sunkume, labai jau ryskiai pasimato. Nors as turiu tikrai nemazai draugu, bet jau jaunystej esu nusvilus nuo draugysciu. Tiesiog mano draugai - tikrai draugai, su jais gerai jauciuosi, bet pasitikiu as tik pati sau ir pagalvei. Tokiu atveju niekas neisduos, todel nebus taip skaudu.
QUOTE(cambala @ 2016 07 29, 18:13)
O tai jusu vyras serga nepagydomai? Pabandykit pasidziaugti bendrai nugyventu gyvenimu, pasidziaugti kad jis dar salia jusu.
Jei buvot stipri , tai nepasiduokit, iskesit si sunku laikotarpi, velaiu busit dar stipresne .
Jei buvot stipri , tai nepasiduokit, iskesit si sunku laikotarpi, velaiu busit dar stipresne
.Taip, laukia transplantacijos, bet tas laikas vis tempiasi, na tikiuosi, kad vis tik mums pavyks įveikti visus tuos sunkumus. Ačiū labai jums už savo patirties pasidalinimą.
Turiu draugę, kuri serga sunkia ir niekaip nepagydoma liga. Teoriškai padėtų plaučių ir širdies transplantacija. Ir gyvena sėkmingą ir pilnavertį gyvenimą. Daugiau nei 10 metų jai tik tai gali padėti. Per tą laiką ji turėjo daug bėdų, daug ligų, du kartus plaučių tromboemboliją ir ji tai atlaikė ir išgyveno. Ir gyvena toliau sėkmingai. Aišku, apribojimų tokios ligos duoda daug, bet ji labai gerai prisitaikė ir įsitarpavo.
Turiu dėdę, kuris 20 metų laukia inksto transplantacijos, o kol kas dializės gelbsti. Dabar 4 kartus per savaitę, bet jis dar sugeba turėti paskaitų universitete. Visko buvo, buvo ištikęs infarktas, buvo kitų itin sunkių ligų, bet išgyveno. Tai yra tai ką aš mačiau iš arti. Tiesiog nereikia nuleisti rankų, ir tos visos mirtinos ligos bus įveiktos.
Jei kalba apie kaulų čiulpų transplantaciją, tai labai daug visko dar galima išbandyti ir iki jos.
Jei kalba apie kepenų, taip tai brangi, bet tikrai nesudėtinga operacija ir gijimo procesas po jos. Viskas bus gerai. Pamatysit.
Turiu dėdę, kuris 20 metų laukia inksto transplantacijos, o kol kas dializės gelbsti. Dabar 4 kartus per savaitę, bet jis dar sugeba turėti paskaitų universitete. Visko buvo, buvo ištikęs infarktas, buvo kitų itin sunkių ligų, bet išgyveno. Tai yra tai ką aš mačiau iš arti. Tiesiog nereikia nuleisti rankų, ir tos visos mirtinos ligos bus įveiktos.
Jei kalba apie kaulų čiulpų transplantaciją, tai labai daug visko dar galima išbandyti ir iki jos.
Jei kalba apie kepenų, taip tai brangi, bet tikrai nesudėtinga operacija ir gijimo procesas po jos. Viskas bus gerai. Pamatysit.
Man padėjo psichologė, jaučiu be jos nebučiau pakėlus siųsto išbandymo.
