Smurto aukos atsirado.. O teisė į seksualinę sveikatą, kaip manot, svarbi ar ne? PSO (pasaulinė sveikatos organizacija) jau kuris laikas seksualinę sveikatą apibrėžia kaip teisę būti patenkintam seksualiai ir patenkinti partnerį. Taip, tai yra oficialiai pasaulyje pripažįstama sveikatos norma!
Jei jauna moteris (dabar 25) metai iš metų savo vyrui sekso duoda tik labai retais atvejais užsimaniusi arba, kai jau tas visai nuo proto lipa, iš pasigailėjimo, tai kas čia auka? Beveik kiekvienas vyro bandymas būna atstumiamas, kartais gražiai, dažniausiai grubiai "nelįsk, nieko nenoriu ir nieko šiandien nebus". Geriausiu atveju pasiseka porą kartų per mėnesį gaut, bet būna ir po porą mėnesio be nieko.
Aš suprantu, kad KARTAIS, pavieniais atvejais, GALI galvą skaudėt, nuovargis pasireikšti, tiesiog nesinorėti. Bet tai galėtų būti kartą per porą savaičių arba išviso - kartą per porą mėnesių. Kitaip tariant, atvirkščiai, negu yra dabar. Visomis kitomis dienomis turėtų būt tas noras.
Užbėgsiu už akių - vaikų nėra, butas nupirktas erdvus bei gražus, pinigų parnešu net labai normaliai - šeimos biudžetas per abu yra apie 7-8 tūkst. Lt + įvairios sumos metų gale (sakykim, dar keliasdešimt tūkst. Lt). Nežiūrint į tai, nesu darboholikas. Laisvalaikį leidžiam kartu ir kokybiškai. Namuose padedu - indus plaunu, grindis šveičiu. Gražiai gyvenam! Ir pats tikrai nebaisus esu, dėmesio iš jaunų merginų/moterų sulaukiu visada.
Viskas būtų nuostabu, jei mano seksualiniai poreikiai būtų patenkinti. Man negana įkišt ir nuleist - noriu, kad manęs irgi norėtų. Juk kaip kitaip galima jaustis gerai mylintis?
Tai va. Smurtautoju būt nenoriu, bet man jau įgrįso jau gal 4 ar 5 metai tokio nuolatinio nepasitenkinimo. Paskutiniu metu mane apima stresas vien pajutus seksualinį susijaudinimą, toks, kaip išgirdus savo pavardę kokioj nors muitinėj. Jei bandau žmoną sujaudint - dažniausiai būnu atstumtas. Jei nė nebandau, t.y. tiesiog "valdausi", užplūsta prieštaringos emocijos, kad paklaustas "kas nutiko?" net rišliai pasakyt, ką jaučiu, nesugebu. Bijau, kad turėsiu psichologinių problemų, bijau, kad mano įranga nustos veikt, bijau, kad nuo nuolatinio nepasitenkinimo turėsiu ir fiziologinių pokyčių ne į gerą. Žinoma, bandau šnekėt, bet sulaukiu "tu puikus, viskas gerai, bet aš tiesiog nenoriu".
KĄ, JOMAJO, DARYT, a? Tai čia aš smurtautojas, nes kiekvieną vakarą lovoj gulėdamas baksteliu įnagiu - o ką daryt, kad man atsistoja vos pajutus fizinį kontaktą? Aš smurtautojas, nes bandau reikalus pakreipt sekso linkme visokiais meilikavimais? Nes pasisakau, kaip jaučiuosi, bet lieku apkaltintas "tu man darai spaudimą, o kai jaučiu spaudimą, nieko nenoriu"?
Ne, bobos, čia jūs esat šantažuotojos su savo dėmesio poreikiu, žvakėmis, gėlėmis ir visu kitu šlamštu, kuris nė velnio nepadeda. Čia jūs reikalaujat ištikimybės ir tuo pačiu susilaikymo.
Nesusilaikiau. Šįryt sugalvojau paieškot sprendimų ar bent jau panašių istorijų internete ir užtikau šitą temą. Kokios jūs, moterys, hipokritės...
. O jei rimtai tai... jei ištikro nori patarimo - va paimk žmoną už rankos ir parodyk šitą savo postą. NIeko nesakyk tik paprašyk perskaityt. O paskui, klausykis, ką ji tau sakys. Yra nemenka rizika kad sau tai tu atroda vat toks baltas, minkštas ir pūkuotas o realybe gal kitokia.