Įkraunama...
Įkraunama...

Stambulas– „Folčio“ viešbutis ir kt. saulėlydžiai

Stambulas – „Folčio“ viešbutis ir kiti saulėlydžiai
Ar pamenate tokį labai gerą senų laikų serialą apie Folčio viešbutį, apie ten visokius šeimininko linksmumus, virėją, kuris anglų išmokti, ir visokius ten vaizdus į jūrą?
Tai štai, mes lygiai prieš metus važiavome į Stambulą, skridome su flylalu ir vis kikendama tą serialą prisimindavau. Pirmiausiai, aš šiek tiek visai be reikalo persitempiau nervus, nes pirmą kartą gyvenime suorganizavau kelionę, nuo A iki kažkurios kitos raidės, tai ilgai rinkau viešbučius, mano žmogui buvo dzin, anis sakė, man viskas tiks. Po ilgo mokslinio tiriamojo darbo supratau, kad vis dėlto rinksiu pagal tai, kad būtų turistų nutrintame Sultanachmete ir kad būtinai būtinai bus su terasa, tada nustačiusi kainos ribas rinkau jau pagal terasų grožį. Na tai užsakiau, ir štai atskridome. Tiesa, mūsų viešbutis žadėjo nemokamą pervežimą, jeigu bus penkios naktys, bet aš užsakinėjau 4 naktis ir mokamą pervežimą (žioplas gabalas), nes skrydis atgal nakčia. O pirmyn, pirmyn, ai, nors turėjau krūvą patarimų, kaip rasti metro, kur sėsti ir persėsti, bet gal jeigu jau tiek nervavausi, tai gal daugiau galiu truputį nesinervuoti? Tai likus parai iki skrydžio viešbutis pasako, kad lauksime jūsų su mūsų kortele. Tai viskas, mes Stambule, puiku, karšta, valanda prie vizų, nes pamainos keičiasi, mano žmogus (toliau tekste MŽ) urzgia, kad rūkyti rūkyti rūkyti, ir kvaršina man galvą, kad jis užuodžia tabako dūmus iš WC. Ir iš dar kažkur užuodžia. Rūkyti rūkyti rūkyti. Štai ir visi laukiantieji, einame raudonu kilimu, kaip malonu, malonu, kad visi čia dėl mūsų susirinkote, ir aš jus visus myliu, skaitau visas korteles iš eilės (man į ausį – rūkyti, rūkyti, negi mes jas visas skaitysime, rūkyti). Sakau, skaitysime, aaa, štai ir Megara Hotel. Labai malonu, ir mes jus mylime. Važiuojam? Ne, nevažiuojam, dar su jumis į tą patį hotelių važiuos amerikiečiai, tai gal palaukiam (zvimbmas ausyje „rūkyti“ darosi nepakenčiamas ir aš jį paleidžiu rūkyti ir saugau bagažą.) Oi ne, ne pirmas kartas, aš Turkijoje jau trečią kartą, o anis kur rūko, tai naujokas. Jis visai nebuvęs niekad karštuose kraštuose, tai jam šitas rugpjūčio priešpietis atrodo kraupiai nesuvokiamas. Bet nieko. Mes užsisakinėjome viešbutį su kondicionieriumi. Mat štai kaip. Turkas man sako, vai vai, amerikiečių lėktuvas vėluoja, tai mes gal dar lauksim, na, lauksim. Sėdžiu jau gerą pusvalandį, nei MŽ, nei viešbučio, nei amerikiečių. Pagaliau bent vienas pasimetęs atsiranda, sako, išėjo nekaltai parūkyti, bet atgal įeinant vėl visos oro uosto geležies apsaugos, tai kol apsirengė, kol nusirengė... aaa, amerikiečiai atsirado, bet dingo jų bagažas, tai gal jau važiuosime be jų. Gerai. Susėdame į mikruškę. Skambina, sako, atsirado ir bagažas. Turkas sako, oi, mielieji broliai lietuviai, mes čia jų palauksime? Palauksim. Dar 15 minučių pasitroškiname nevėdinamoje mašinoje. O štai ir amerikiečiai, ir mes jus mylim. Taip, mes prie Baltijos jūros paprastai būnam.... Baltijos.... aaaa. (Na bent neapsimetinėkite, kad supratote). Važiuojam, vienas amerikietis stropiai su vairuotoju mokosi turkų kalbos, o MŽ konstatuoja, kad jeigu jau ir šitie važiuoja kartu su mumis į mūsų viešbutį, tai tas tikrai bus gerai. Na tai ir valio.
Atsakyti
Važiuojam, rodau MŽ, sakau, žiūrėk, oiiii, čia gi jau Mėlynoji mečetė, vai vai, kaip puiku, mes jau tuoj tuoj lipsim ir šiaip, čia juk viskas nerealiai gražu. Sustojame, vairuotojas sako, lipkite, čia jau jūsų viešbutis, o amerikiečiai? O anys ne čia gyvens, pažiūriu pro duris, sakau, ne, čia nelipsiu, čia ne mano viešbutis. Turkas sako, nu nu nu, kaip tai ne tavo, čia juk Megara, taip, sakau, labas, čia Megara Palace, o aš užsakinėjau Megara hotel, www rašo, kad jie yra du, turkas sako, kad Megara hotel tokio nėra ir jis nežino ir t.t. lipk, lipu... lipu, gerai, bet čia ne mano viešbutis, ir va terasos visai ne į mėlynąją mečetę atsuktos.... išeina viešbučio adminas, sako, kas ne taip?, vairuotojas sako, va jūsų klientai pas jus gyventi nenori, iš auto nelipa (pro plyšelius smalsūs amerikiečių žvilgsniai). Adminas sako, parodyk vaučerį, rodau jam hostelworl „vaučerį“, jis sako, na taip, jums reikia į kitą viešbutį, jie dar meiliai ir nuoširdžiai tarpusavyje pasikalba, mes jus mylim, sakom amerikiečiams ir grįžtame atgal. Vairuotojas braunasi pro beveik pėsčiųjų gatvę vis paklausinėdamas, ei broliai seserys, kur čia megara hotelius? Vieni žino, kiti ne. Pagal žemėlapį tai jis šitos gatvės gale. Šiek tiek kairiau. Na pagaliau pagaliau. Ne toks jau ir baisus, gerai, gyvensime. Vairuotojas iškrauna mums du lagaminus. (mes mežamės tik vieną mažučiuką). Sakau, o šitas kas čia toks? Jis sako, čia jūsų antras lagaminas. Sakau, negali būti, jis sako, gali, jeigu yra du žmonės, turi būti ir du lagaminai. Sakau, gal atiduokime jį amerikiečiams? Na gerai, atiduodame... (anys jau kažkaip sunerimo autobusiuko viduje).
Papildyta:
Viešbutukas jaukutis toks, gražus, tvarkingas. Protingi žmonės pamokino mane, kad galima dar derėtis nuo esamos kainos, tai sakau, gal deramės. Adminas kažkaip įniršta, sako, mergina, jūs ir taip užsisakėte šį viešbutį su baisiai gražiomis internetinėmis lengvatinėmis sąlygomis, tai ko jūs dar norite, ok ok, sakau, viskas tvarkoj. Duoda kambarį, trept trept kojele sakau, o kas čia dabar? Čia juk twin bed, o vaučeryje labai aiškiai parašyta kitaip. Jis pasižiūri, aha, kitaip, bet kitas kambarys tamsus. Sakau, parodyk, parodo, trečias aukštas, langai tiesiai į mūro sieną, mažuliukas visiškai, sakau, na ok, sustumkite aname lovas. Sustumia, pasiurbia, viskas gražu. Ir vaizdas pro langą nieko, antras aukštas.
user posted image
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo liūdnasis pelėnas: 03 rugpjūčio 2007 - 14:20
Megaroje hotel gyveno tik vienas siamo kacas, o va Megaroje Palace, kur mus norėjo išmesti, ten pasirodo trys balti katinai smile.gif o gal net keturi...
keturi tikriausiai... mamka ir trys paaugliukai smile.gif
Atsakyti
Na ką, sumetam daiktus ant grindų ir einame į terasą pasižvalgyti, nes terasa, tai yra viešbučio razina, taigi būtinai būtinai reikia ją patikrinti, na, viešbutis juk ir pusryčių salės neturi, tai pusryčiai bus tenai, o gal ir kokia vakarinė vyno taurė... kas ten žino... pakylame liftu, na, tuščia ta terasėlė, tik barmenas tauras blizgina, alus šaldytuve šąla... vidurdienis... vaizdai gražūs, gražūs, nenuvilia, galima ir kokias 4,5 žvaigždutės duoti, vien dėl to, kad nuo čia matosi tik mėlynoji, o Sofijos nesimato. Bet vis tiek – gražu...
user posted image

user posted image

user posted image

user posted image
Atsakyti
Leidžiamės laiptais nuo terasos, kažkaip pamirštu aukštų skaičius, žiū, viename aukšte durys kambario praviros, hmmm, va galvoju, kitų gyventojų kambarys tai toks didelis ir šviesus, o mūsų ne toks šviesus, pala pala, mano kuprinė ten ant lovos guli... o kodėl durys atidarytos? Aaa, žiū, gi adminas ir iš baro pabėgęs barmenas inventorizuoja mūsų šaldytuvą, produktus skaičiuoja. Mes įeinam, aš atsisėdu ant lovos ir žiūriu, kaip jie dirba. Šypsausi. Ir jie šypsosi. Adminas klausia, gal galėčiau kuo nors padėti? Ieškote manęs, ar kaip? Nežinau, sakau, ar galėtumėt. Šiaip čia mano kambarys, tai paprasčiausiai ir grįžau į jį... aaa, čia jūsų kambarys, nu tai sorry, mes čia tik šiek tiek paskaičiuosime ir baigsime. Na gerai, susiraitau ant lovos ir palaukiu. Hm, įdomu, jie čia kasdien skaičiuos šaldytuvo turinį kada panorėję? O lietuvišką dešrą mes čia galime laikyti tarp jūsų kolos ir snikerių?
Taip, toliau seifas, kuris šiame viešbutyje nemokamas. Gerai, kad nesugalvojau jame laikyti fotoaparato. Nes atidaviau tik pasus ir kortelę su pinigėliais. Tai sukišo į voką, užklijavo, užsiuvo (beveik kryželiu išsiuvinėjo), trijose vietose užantspaudavo ir aš dar pasirašiau ir įkišo į seifą. Ir kiekvieną kartą, kai sugalvodavau, kad man trūksta grynų pinigų, eidavau pas adminus, draugiškai tą voką plėšydavome, jie siuvinėdavo, aš pasirašydavau.
Atsakyti
Aha, viešbutis įteikė mums lapuką, ant kurio užrašyta, „welcome drinkas“, bet sakė, šito gėrio jūs negausite mūsų terasoje, eikite į mūsų draugą Megara palace, šį vakarą galėsite ką nors paskanauti. Tai štai, apie visus turistinius grožius kiek vėliau, bet kai jau visai nusikalėme ir nuvargome nuo rugpjūčio karščių, tai patraukėme į Megara palace (jis brangesnis ir neturi vaizdo nuo terasos nei į mėlynąją, nei į Sofiją...). užlipome į jų terasą, ten visiškai tuščia, tik įsitaisėme, tai viduje prie fortepijono įsitaisė nematomas viešbučio darbuotojas ir pradėjo mums skambinti, o ant kelių man beveik įsitaisė baltas megaros mažas katinas (motinos pavydžiai stebimas), bet kai suprato, kad aš nieko neėsiu, tai įsitaisė ant terasos stogelio. Vis tiek smagu. Klausiame padavėjo, ką mes galime gauti gerti su šituo welkomdrinku, jis sako, galite vandens, galite arbatėlės... o alaus galima? Galima. O vyno? Ir vyną galima. Tai jeigu galima, tai mes vieną vyną ir vieną efesiuką. Tai pirmą kartą gyvenime gėriau tokį karštą raudoną vyną. Ne, ne kalėdinį vokiečių žiemos šiltąjį, o tiesiog turkišką vyną, gražią vasaros popietę tikriausiai stovėjusį ant saulės (vienok efesas buvo šaltas). Bet vynas smagiai spalvino saulėlydį ir fotografavau vaizdus, kurie vadinosi „tavo alus, mano vakaras, ir atvirkščiai“.

user posted image

user posted image
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo liūdnasis pelėnas: 06 rugpjūčio 2007 - 10:04
oi, vynas buvo gerai, karštas vynas karštą vasaros vakarą yra ui....
ui
Papildyta:
tai štai, pirmas vakaras stambule buvo nerealiai romantiškas, mes vieni du, (neskaičiuojant katinų). štai toks vaizdas, žinokit, gėda, nebesisusigaudai ir neprisimenu, ką mes čia matėme, gal kas nors kitas geriau išmanys, kas matosi Stambule, Sultanachmete, jeigu už nugaros yra visi soborai beigi mečetės? gal Bosforas?
user posted image
user posted image

tai fortepijonui gerokai nemokšiškai skambinant, kaip kokiame romantiškame filme, ir pirmo saulėlydžio sulaukiame, t.y. čia į priešingą pusę, negu saulėlydis

user posted image

user posted image

o čia į ką tik buvusio, bet jau pasibaigusio saulėlydžio pusę...
user posted image
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo liūdnasis pelėnas: 06 rugpjūčio 2007 - 13:11
matesi Bosforas, ir dar vienam kampe - miesto sienos griuvesiai, kitapus Bosforo matesi Haremas, gal kazkiek Uskudaro ir pieciau Haremo - Kadikoy
Papildyta:
Ai, o Bosfore dar ir salos matosi 4u.gif
Atsakyti
aha, pirmi pusryčiai
pusryčiai tai ten toje terasoje tai tikrai buvo žavūs, jaukūs, mieli, viešbutėlyje gyventojų nedaug

ir maistas gražus smile.gif

user posted image

(at taip, pirmą naktį miegojome gerai, tik mane išvertė visai šalia esančios traukinių linijos padundėjimas), o MŽ - rytiniai maldos kvietimai, nepratęs mat...

mūsų barmenas visai nekalba angliškai, na, nulis sveikų, arbata ir kava yra pilstomos, tai kol išsaiškiname, ką gersime, gerai, kad turkiškai žinau kaip bus arbata, o MŽ tada ima tai, kas ne arbata, paskui aš rakinėju didelį uzboną su pienu, nes bandau į čajų pieną susipilti, o barmenas vos man galvos nenukanda, pilsto man pienuką į mažučiukus uzboniukus atskirus, kaip kokiam katinėliui, sakau, gi viskas ok, aš gi galiu ir iš miusliams plikyti skirto pieno uzbono įspiliti,
o, sakau, kaip veikia šitas tosteris, kai įkiši duoną? barmenas nežino, kaip veikia tosteris, todėl sukiša visas letenas ir baisiai kentėdamas ir aikčiodamas nuo raudonai įkaitusių sienelių man prištais iškrapšto tostus
(o tosteris veikia paprastai - mminutę pakepa ir automatiškai iššoka)
Papildyta:
ai, tada dar papasakosiu ir apie kitus pusryčius, kitą rytą vaikinukas barmenas visai įsisiautėja, visiškai totaliai nieko nesupranta, painiojasi, kažką deda nepadeda, neša nenuneša, žodžiu, bloga diena. netoliese įsitaiso tokios mielos rubuilės, kaip prisistato, australės, pirma diena ir nežino, kad barmenas nelabai supranta, kas yra kas gėrimų pasaulyje, viena sako, arbatos norėčiau, anas žiūri, nereaguoja. ji tada aiškiai lėtai išskemenuoja „one tea please“. a, vaikinas, sako, supratau: „vantyplyz“, eina sumišęs šiek tiek ir pats sau garsiai galvoja „vantyplyz, vantyplyz, vantyplyz“. bando suprasti, koks čia žvėris. australė jį pasikviečia, sako, ne ne, mielasis, tu nesupratai: „one tea please“, tai čia ne koks retas majų gėrimas, čia yra viena arbata prašau. supratai? anas žiūri. na neaišku, nesuprato. bet nieko....
Atsakyti
Man patiko pusryciu foto... lotuliukas.gif Va kasdien tokius pusrycius visi turkai valgo!!! Na dar prie balto surio dedasi fermentinio. Alyvuoges dazniausiai buna dvieju rusiu. Man zalios megstamiausios, bet jokiu budu nelyginkite Turkijoje valgomu zaliu alyvuogiu su toms randomoms LT, du nepalyginami dalykai!!! LT ju skonis kaip perrugusio rauginto agurko, o cia kazkas nerealaus!!!

Pirma karta atvaziavus pas savo vyro mama, ji mums atnese arbuzo taip pjaustyto, tai man pasirode labai keista. LT tai visa didziule rieke atsipjaudavom su zieve, o cia tai zieve nuimta ir net apie 70 % kauliuku isrinkta!!! Fantastiskai patogu!!! drinks_cheers.gif

Tikiuosi, kad bus vaizdu is Bosforus sasiaurio, nes ten l.grazi koplytele7 mecetele apsupta vandenu... Jei ne, tai as pridesiu... Laukiam laukiam tesinio... ax.gif
Atsakyti
apie, tai, kaip mus išgrūdo iš mūsų svajonių terasos
tai štai, pirmą vakarą mes išgėrėme welcome drinkus pas megara palace, dabar galvojame, reiktų žavų vakarą praleisti ir mūsų gimtojoje Megaroje, ryte matėme, kad šaldytuve ten pas juos alus stovi, šaldosi, laukia, galvojame per siestą, eisim, kainų paklausim, meniu vingrybes pauostysime. Žavusis barmenas blizgina taures, mes jo gražiai paprašome meniu, nes meniu yra toks žodis, kuris net ir be anglų kalbos yra meniu. Anis mums kažką aiškina turkiškai, sakau, meniu, maistas, alus, vynas, bandau turkiškai, nu nesupranta, nors tu ką. Muzika toliau groja. Rodau į šaldytuvą, sakau „efes pilzenas“, ar kaip jis ten... barmenas mus stveria nepamenu, už pakarpų ar už rankų ir ištempia iš terasos lauk. Na tai jau čia aš piktinuosi lietuviškai, sakau, tu mus kaip kačiukus, o jis mus prievarta į liftą ir pats įlipa. Nervinasi. Važiuojame trise, žiūriu, jis turi saują mažų lapukų ir juos nervingai varto, tai ten pasirodo angliškos frazės surašytos. Jis jas varto varto, ir kol iš penkto aukšto atsibaladojame iki nulinio, jis taip ir neranda nei vienos tinkamos frazės, todėl kaip pas kokį direktorių atsiduriame pas adminą, aš pasiteisinu, kad aš tik norėjau valgyti, o va barmenas jam žymiai ilgiau kažką turkiškai teisinasi. Pasikalba jie. Aha. Sako, barmenas. Tai yra taip. Maisto pas mus nėra. Alaus irgi. Ir vyno irgi. Nesvarbu, kad jis yra, bet iš tiesų tai nėra. Tai va, mielieji, eikite į jau matytą Megara mūsų draugą Palace ir ten jums duos pietus, jie ten lyg ir kokį švedišką stalą turi. Ok.
Tai ne tą, o gal kitą dieną mes pas juos nueiname, apačioje jei neturi reklaminio meniu, jų adminas sako, tai kad žinote, mielieji, aš nežinau, ką jie ten viršuje gamina, tai jūs nueikit ir paklauskite. Mes nueiname ir paklausiame. (Megara Palace turi penkis aukštus ir neturi lifto). Bet viršuje šiek tiek angliškai kalba, bet apie meniu jie irgi nesupranta, aaa, sako, meniu, va šitas, ir duoda nuo stalo, sakau, aha, bet čia tik alkoholis. Sako, o ko jūs norit? Na kaip, mes norim valgyti. Sako, valgyti nėra, ir nebus. Na kaip nėra. Stovi kalnas lėkščių (Megara palace irgi yra viešbutis tik su pusryčiais) ir kvepia kažkokiu stulbinančiu troškiniu. Bet valgyti nėra. Ir ši vis, jie nesupranta, kas yra maistas, va jeigu norit vyno.... Gal ir norim. Atneša. Ir vėl fortepijonu pagroja. Kai pakylame eiti, grojikas staigiai staigiai pabaigia kūrinį, na, kaip mažas vaikas, muzikos mokykloje, kuris nori, kad jį kuo greičiau paleistų į lauką. Tai mes jį ir paleidžiame, nes daugiau lankytojų tą vakarą čia nėra....
Papildyta:
na ką, vieną vakarą mus pabodo kaip žemės kurmiams vakarieniauti apačioje, tai užlipome į šiaip kažkokio viešbučio terasą...
jau kaip man patinka saulėlydžiai...
tik va kaip tyčia neturėjau štatyvo, tai teko viską "iš rankos" fotografuoti, tai atsibrašau už nekokybę
nuo tos terasos matėsi iš Bosforas:
user posted image

user posted image

ir smailiosios Mėlynosios mečetės linijos...

user posted image

ir šiaip:

user posted image

user posted image

ir Sofijos soboras:

user posted image
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo liūdnasis pelėnas: 27 rugpjūčio 2007 - 15:09
Kažkaip keistai ten su anglu kalba vis dėlto buvo, atrodo, kalbiesi su adminu puikiausiai, viskas tvarkoj, tik čikt, kitą dieną jam kažkas išsijungia ir jis pusės mano minčių nebesupranta, tokia miela mergaitė budėjo, o aš kadangi nežinojau, kaip geriausia po Stambulą bastytis, tramvajais, pėsčiomis, ar dar kaip nors, tai egzaminavau ją, sakau, va, mums reikia į Galatos bokštą, o šitoje vietoje aš matau žemėlapyje vandenį, sakau, ar mums apsimoka eiti per tiltą, ar jis pėstiesiems tinka, o gal čia yra keltas? Ji nežino... o kurioje vietoje tada yra koks nors keltas, na, kur nors, į aną pusę, nežino, sakau, ar mums apsimoka tramvajumi gal važiuoti, ji sako, na ką aš žinau, žiūri, gal ir apsimoka.... o gal ir ne, tai pala, čia kas iš mūsų Stambule gyvena? ai, sakau savo žmogui, eisime pėsčiomis, o buvo tada +35, tai jau net man karšta, et, na būtų ji pasakiusi, kad įsėdę pas Sultanachmetą, mes pervažiuosime tramvajumi tiltą ir dar kokius kelis sustojimus, na bet nieko, pasivaikščiojome, palaipiojome, gerai, kad Galatos bokštas liftą turėjo. Visi tie jos anglų kalbos nuklydimai dar buvo niekis, palyginus su mano derėjimosi dėl „bosforo kruizo“ liapsusu. Bet apie tai vėliau, kitą kartą, nes kai tai prisimenu, tai man skrandis susigėsta ir susitraukia.
A, ir dėl valiutos keitimo panašiai mums su viešbučiu sekėsi, sakom, kur čia artimiausia valiutos keitykla, tai va, sako, užlipsite čia prie mėlynosios mečetės, pereisit aikštę, dar pereisit, dar kažką pereisit, ir dar pereisit ir dešinėje pusėje bus keitykla. Tai gal būtų buvę paprasčiau mus nusiųsti tiesiai į grand bazarą, vis tiek iki jo jau ten penkios minutės kelio nuo tos keityklos...

Papildyta:
O dabar moralas apie tai, kad neverta pernelyg aikštytis dėl kambario antrame aukšte su atskiromis lovomis, tai štai, aš ilgai stebėjausi, kodėl va adminai sėdi nuliniame aukšte, mes antrame, o pirmas pagal lifto mygtukus yra rūsyje, sakau, čia klaida tikriausiai. Bet kažkodėl žemyn važinėjo kiti turistai, ai, sakau, tai ten tikriausiai WC. Nes nuliniame aukšte jų nebuvo. Mažutis tas viešbutukas iš tiesų ir mane vis dėlto labai stebina sugebėjimai kambarius nufotografuoti taip, kad atrodo, ten tilptų ne du žmonės, o pusė standartinio autobuso grupės. Bet štai, šioje nuotraukoje čia yra Šiva, viešbučio siamo žvėris, tai tada tik pamačiau, kad kiti kambariai yra štai iš tiesų man už nugaros, va tokiame pirmame aukšte, ir nieko, atostogauja žmonės doh.gif smile.gif

user posted image
Atsakyti