Depresija

Taip, jis yra labai garbingo amžiaus, bet guvus dar, labai savarankiškas, gyvena dabar vienas, pats apsitarnauja, tvarkosi, mėgsta sau gamint. tik šlubuoja, su lazdele pasiremia dėl kelio sąnario. Todėl mane sekioja toks įkyrus vaizdinys: kaip jis užkliūva už kokio savo ventiliatoriaus laido, krenta ir susilaužo šonkaulį ar pan. Jei sulaukiu vėlyvo jo skambučio, tai rankos ima drebėt, kol pasiryžtu atsiliept. Žinau, kad esu durna, bet nuo šito neišsivaduoju niekaip.

Ar žino apie jūsų problemas šeima, giminės, kolegos.? Jei mano kolegės sužinotų, kad aš tiek metų geriu AD turbūt nugriūtų iš netikėtumo. Ir gydytoja sako, kad aš gerai užsimaskavusi.

Oi, čia jau buvo patarinėjančių kur kas kam tiko, gal ir man tiks, tai jau seniai to pasekoje klausau TIK gydytojos. O ji pakankamai suka galvelę, mano akimis.

Čia pan., kaip su depresijos įveikimo metodais - vieną užveža upelio čiurlenimas, kitą jis šiurpina.

Negaliu išmest iš galvos vienos moters. Bažnėj stovėjo tokia pora. Ne visai jauna, vyras žilstelėjęs gerokai, bet ir ne diedukai. Moteris labai gražių bruožų, gražiai pasidažiusi ir pasipuošusi, viską susiderinusi, tokia traukianti dėmesį. Kaip ji verkė... Po to priėmė komuniją, atsiklaupė ir liko klūpot, kol vyras jos nepakėlė, bet ir toliau verkė. Taip dūšią suspaudė ir man...
Papildyta:

Suprantu. Ir suprantu, kad nuo tos baimės nepabėgsi.
Aš pati taip pat. Mano tėtis sirgo alkoholineepilepsija, nors ištikdavo retai, bet šokinėdavau nuo tel. garso. Po to kai sirgo. Žinojau, kad kiekvienas skambutis gali atnešti ŽINIĄ, kad jo nebėr. Kartą ir atnešė...
Dabar lygiai tas pat dėl mamos. Na nėr ji garbingo amžiaus, bet jau pensijinio, sveikatos bėdų turi, su širdimi jau nuo senų senovės blogumai, pas medikus lankos labai nenoriai ir tai kai reikia vaistų ar jau išvis negali paeit. Tai va, vakar užpanikavau kaip reikiant, kai sesė paskambino. Toji isterikė dar ir aprėkė mamą. Aš tik atsikvėpiau... Negalėjau svajot, kad geriau baigsis. Ji man paskambino šiandien ryte. Sako vėją pakėlė, turbūt blogai jautiesi? (atseit, dėl jos. Suprato, kad galiu panikuot. Nors panikos prie jos nerodau).

Šeima žino, nes buvo buvę bajerių, todėl sužinojo ne iš manęs. Be to, jau ir aš pati, kai nepajėgiu, būna, tai to, tai ano, tai bent mamai ir pati prasitariu atsargiai.

Giminės ką žino ar nežino man ne itin įdomu, nes mažai su kuo ryšius palaikau ir mažai su kuo matau prasmę palaikyt iš jų. Bet šiaip, turbūt, nežino. Tiesa, aš diedo neturiu, tai man paprasčiau tuo klausimu. Užsidarau ir rengiu mirštančios gulbės spektaklius su spec. efektais, kai nieks nemato.

Dabartiniai kolegos ne, bet akivaizdu, kad numano.

Šiaip aš irgi labai maskuodavaus ir iki šiol tą darau, bet būna periodų, kai nebesusiimu visai.

Kaip man neramu, kaip man neramu... Kaip man neramu. Kaip aš bijau. Kaip aš visko bijau. Ir kaip man liūdna dėl mano gyvenimo. Noriu išvažiuoti į Indoneziją. Ten pigus pragyvenimas. Nepatinka man amžinai sėdėti namie ir šviečiančia saule džiaugtis pro kambario langus. Ir nieko nesiimu, kad tai pasikeistų. Bijau sesijos, bijau darbo. Ne pirmą kartą kolega iš manęs sukikena. Iš mano mąstymo, nesupratimo, klaidų. Pasimetu, nežinau kaip reaguoti. Ar aš jam atrodau juokinga, ar kvaila? Greičiausiai kvaila. Kaip man neramu. Už savaitės sesija. Bijau. Nieko nesiruošiu ir bijau.

Tiesa, Pranaite, o visokius draugelius tai įtikinu, kad gyvenimas gaidys ir būtų neprošal pasikart (ta prasme ne tik man, bet ir jiems pasiūlau). Dar kai sustresuoja, draugiškai pasiūlau traleliuškių. Dabar tai dirbu su savininkais, bet senesnes koleges tai visas ratukais pavaišinau, su kuriom tuo metu dirbau.
Dėl pasikorimo, žinoma, TARKIM, perdedu šiek tiek, žinoma, bet esmė ta pati.
Bet būna, kad normali būnu su žmonėm. Sunkiausia normalia vaidint klientams. Kad jie žinotų, kaip man sunku, ir kaip man nerūpi tie jų projektai....

Galėčiau dirbt kokioj jaunimo linijoj, ar kur ten. Išsižudytų visi, bėdų neliktų. Po to iš sąžinės graužaties ir aš pati PAGALIAU.
Papildyta:
Deraramos, nebijok, nu, vaike.

O kas tau israse AD?
Night, jokiu budu nesakau, kad imk ir pati megink tai kas tiko man, sakau, paklausk nuomones del sio vaisto pas savo daktare.
Mano seimyna ir mama zino, kitiems nebutina.

Aš supratau, Nidulia, ką norėjai pasakyt ir ačiū tau už mėginimą patarti. Tik sakau, kad, nelabai tikėtina, kad gydytojai nebūtų pagalvoję apie tą vaistą. Galų gale, panašių yra juk ne 1. Ir kad ir koks skurdus aprašymas, juk turėtų bent minimaliai atitikt simptomus. Antipsichotikų tikrai yra labiau mano stadijas atitinkančių iš elementaraus skurdaus aprašo. Ir sakau, kad manęs dar niekur nenuvedė patarimai dėl vaistų (žinoma, po to su gyd. paskyrimu, šiaip jie receptiniai, kaip žinia), tai ir matau prasmę daug labiau, ką gydytojas pasiūlo, ne pacientas.
Beje, o kokia bėda tave pačią užgriuvo, kad lankeisi dienos stacionare? Prieš tai gal gulėjai ligoninėj? Sorry, jei jau rašei, kažkaip neužfiksavau. Pradžioj neatrodei depresuota iš rašymo.

Mane šiandien apdovanojo tokia knygute - sutrumpintu katekizmu, gana protingai ir originaliai pateiktomis mintimis, nors ir populistiškai. Skaitinėjau apie amžinąjį gyvenimą. Mažai esu tos temos lietus. Bet aprašyta, kad nebus kančios TEN. Būtų neprošal kokį sakinį išsitatuiruot ant delno.
Papildyta:
Mamyte, rimtai, tai ir aš nesuprantu, iš kur gavai su pasibaigusiu galiojimu, ar seniau kadaise išrašytus nesugėrei, o dabar bandei sugert.
Bet neseniai skaičiau, kad su vaistais taip yra, kad jų galiojimo laikas iš tikro specialiai nurodomas kur kas trumpesnis, nei galimas, kad farmacija klestėtų. Tai gali būt, kad nieko nuodingo tu ten nesurijai. O jei surijai, tai nemirei, kitąkart žiūrėsi galiojimo laiką.

Tikiuosi, rytoj nevemsiu nuo išgarsintojo kliento. Net purto.

Mama zino,sese zino,bet jai atrodo kad be reikalo juos geriu ir ta mano depresija isgalvota.drauges ir zino.bet nei vienam zmogui ,isskyrus sese ir jos vyra neayrodo,kad geriu is ispindejimo.ne visiems lemta suprast...

Jo, suprantu. Atrodo, kad tu jautri ir kažkaip tarsi pririšta už daug daug virvučių prie visko aplink, ir niekaip negali atsipalaiduot. Aš irgi bliaunu dėl tokių dalykų, ir dėl lagamino, ir dėl skambučių. Būna dienų kad bliaunu ant kiekvieno kampo. Bet man nuo to šiek tiek palengvėja. Daugiau tai neįsivaizduoju kaip tą jautrumą išguiti. Bet gal nereikia guiti, yra tai yra.
Papildyta:


Gali būt, kad dalis iš tų kolegų irgi geria. Ir visi maskuojasi Čia ne bajeris, aš labai daug sutinku žmonių sėdinčių ant ad, ir tokių kur neįtartum. Ir šiaip, tiesiog kasdienybėj, nekalbu apie depresikų būrelius.
Papildyta:


Sesijos bijoti normalu, visi bijojom. Čia sveikas studentiškas stresas. Kai kikena, pakikenk ir tu su jais, gal nebus taip baisu tas darbas.

Kaip noriu i baznycia nueit.tu kaip tikinti suprasi...bet cia net nezinau kur eit....

Atsiguliau i lova ir nezinau kas pasidare-galva svaigsta,sirdis sokineja,atrodo jei kelsiuos,tai nualpsiu.
Nu aisku mano pergyvenimai kaip visad-šuo ir dar karta šuo,bet kad del to svaigtu galva...ir sirdis liptu lauk...

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.