Kaip patekejo musu Saulyte - Gimdymo istorijos

Sveikos,

nutariau papasakoti ir savo istorija. O buvo taip:
Baisiai su vyru laukėm savo pirmagimės, daug metų gyvenome kartu, bet gandrai vis skrisdavo pas kaimynus ir geriausiuis draugus, kaip ugnies vengdami mūsų kiemo... Tačiau vieną vasaros dieną testas nepamelavo.. Vyras niekaip negalėjo paitkėti mano žodžiais, todėl teko supirkti dar penkių rūšių nėštumo testus, kad jį pagaliau įtikinčiau...
Nėštumas ėjo labai lengvai, pilvas buvo didelis ir baisiai gražus. Turėjau gimdyti balandžio 9 dieną, tai jau nuo kovo galo sėdėjom daiktus susidėję ir ilgesingai žiūrėjom į mano išsipūtusį pilvą.
Kaip visada būna tokiose situacijose - procesas nevyko. Kaklelis neatsidarinėjo, taigi nei balandžio 9, nei 12, nei 15 aš nepagimdziau. O taip norėjosi....
Pradėjau kasdien vaikščioti pas gydytoją, vis teiraudavausi draugės, ar tikrai suprasiu, kad jau prasidėjo sąrėmiai. Ji mane vis ramino, kad, kai prasidės tikrais suprasiu.
Galų gale išaušo balandžio 19 diena, Saulė pilve tingėjo muistytis, nuo nustatytos gimdymo datos praėjo 10 dienų, ir grupiniu būdu (grupę sudarė: aš, vyras, daktarė ir mama) buvo nuspręsta guldyti mane į ligoninę.
Greit grįžom namo, susipakavom daiktus ir pasukom ligoninės link.
Priėmimas. Priėmimo darbuotoja išgirdus mūsų paaiškinimą ko čia atvažiavom liepė sėsti į eilę ir pralinksmino sakydama, kad teks netrumpai palaukti. Tą minutę apsidžiaugiau, kad atvykau tik šiaip su nukreipimu gultis į ligoninę, o ne sąrėmiams prasidėjus. Prieš mane sėdi trys moterys. Viena pasigavo toksikoplazmozę, kita nejaučia judesių, trečia visiškai nelaiminga. Vyras nervuojasi.. Vaikšto iš kampo į kampą. Jis ir šiaip nėra kantrybės įsikūnijimas, o čia dar teks ilgai pasėdėti. Vargais negalais priėjo ir mūsų eilė...
Pagaliau mane paguldė į skyrių, nusiuntė tonų matuoti, ir juos bematuojant sesutė ėmė klausinėti ar tikrai nieko nejaučiu.. Sakau, kad ne, o ji man sako, kad eina sąrėmiai.. Ot naujiena... Paskutinį mėnesį man tą pilvą pamausdavo, bet, kad tai sąrėmis niekada nebūčiau pagalvojusi.
Palatos draugės irgi buvo iš negimdančių laiku kompanijos tik viena čia jau gulėjo trečią savaitę, o kita buvo vakar atvykusi. Lyg ką nujausdama vis norėjau pasnausti, bet čia atvyko vyras su mama aplankyti, primaitino, atvežė žurnalų paskaityti. Prieš išeidamas vyras dar pasiteiravo ar gali vakare alaus iš gerti, ar aš tikrai nesiruošiu gimdyt. Nuraminau, sakydama, kad gali išgerti kiek nori, nes, manau, mūsų Saulė ten dar iki rytojaus tikrai tupės...
Vakare vis labiau ėmė skaudėti pilvą. Tai kas 30 minučių, tai kas 20, bet nieko reguliaraus nepastebėjau. Kambariokės ėmė traukti per dantį, kad naktį tikrai gimdysiu, kadangi naujokėm visada sekasi. Vakare dar paskaičiau žiniasklaidą ir nulūžau..
Pabudau apie pusę pirmos nuo stipraus skausmo. Kupina įtarimų nuslinkau į tualetą... Įtarimams paaštrėjus nuslinkau iki sesutės. Piktai pabeldžiau. Išgasdinau žmogų. Liepė eiti matuoti tonų ir pakvietė gydytoją. Apžiūrėjus daktarė liepė rinktis šmutkes ir lipt į pirmą aukštą..
paskambinau vyrui, liepiau staigai šokt už vairo ir naktinėm vilniaus gatvėm lėkt pas mane.
kadangi esu labai atsargus žmogus ir mėgstu turėti daugiau daiktų nei mažiau, susirinkau savo 5 tašes (šaštą paėmė sesutė) ir pasiramstydama koridoriaus sienomis bandžiau pasiekti jo galą, nes gale buvo liftas. pasirodė, kad liftas neveikia ir teks kibildžiuoti laiptais.
Patekau vėl į priėmimą, kura gavau klizmą ir turėjau praeiti visas biurokratines subtilybes.. Pagaliau nukreipė į gimdyklą, tašes liepė palikt, sakė vyrui įteiks.
Atėjau į gimdyklą. sėdžiu viena.. Apžiūrinėju prietaisus... liūda..
Čia į palatą įlūžta vyras su visom tašėm, batais ir striuke. ėmiau prašyt, kad staigiai šoktu į švarius rūbus niekaip negalėdama suprasti kaip jį ten iš viso įleido...
2 val nakties pasukau daktarei, sakė už valandos atvyks... Vėl laukiam, vis lažinomės kas tiksliau atspės sąrėmio stiprumą.
Atvyko gydytoja, paklausė kada darysim epidūrą, sakau, dar palaukim, dar galiu kentėt. Kadangi kaklelis dar vis buvo kietas, suleido vaistų ir perspėjo, kad pasijausiu šiek tiek girta. To, kad pasijausiu visiškai girta, nesitikėjau. Buvau tokia girta, kad tarp sąrėmių užmigdavau... Po kiek laiko liepė sėst ant kamuolio ir pastriksėti. Per sąrėmius visai nieko striksėjosi, bet tarp jų vėl lūždavau, tai vyras vis lpriaikė, kad griūdama nesusimuščiau.
Po valandos striksėjimo viskas stebuklingai atsivėrė ir epidūrui nebeliko laiko.
Prasidėjo smagioji dalis.. Surietė ant tos lovos baisiai nepatogiai ir liepė stumt. O aš atūmiu stūmiu, stūmiu stūmiu, ėmė tas procesas nusibosti, o visi tik vieną kartoja - jau galvytė matosi, jau matosi.... Iš tikrųjų taip pavargau, buvo taip nepatogu susisukus gulėti, kad vieną minutę trūko kantrybė ir tariau visiems susirinkusiems - viskas baigta, atsibodo, išeinu, man tas pats, kas bus, man nusibodo, aš pavargau, fu.
Visi baisiai sustresavo ėmė mane įkalbinėti dar šiek tiek pabūti, lyg būčiau kokiame vakarėlyje, o ne gimdykloje!!!
aš pasistengiau susikaupti ir dar kartą gerai stumtelėjau. Ir pagaliau įvyko stebuklas, į pasaulį išlindo mūsų Saulutė!!!!! kaip ir pridera, Saulė patekėjo (gimė) ryte 6 val 15 min.
Po kelių sekundžių tas stebuklingas violetinis gniužulėlis gulėjo ant mamos ir kėlė galvą bandydamas apsidairyti į kur čia jį ištraukė!!!
Jė jė jė džiaugsmo buvo pilnos kelnės, nuovargio irgi. Saulė ėmė sveikinti pasaulį ir tėvelius smagiai klykdama lia lia lia lia. Abu su vyru vos neapsižliumbėm.
Baisiai džiaugiemės, kad pagaliau ją iš ten iškrapštėm. ir nebuvo taip baisu, kaip daugelis pasakoja... Kai žinai koks džiaugsmas laukia bet koks skausmas nublanksta.
Gimdymas buvo pats nuostabiausias patyrimas mano gyvenime, esu tikra, kad tai ne paskutinis mūsų vaikelis.
Dabar mūsų Saulei jau beveik trys mėnesiai. Galvodama apie tą laiką, kai jos dar nebuvo, negaliu suprasti kaip galėjome be jos gyventi. Ji mūsų stebuklas, mūsų Saulė.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis