Kol vieną dieną dėl šventos ramybės nutarėm su vyru nusipirkt man nėštumo testą. Ir ką jūs manot? Ramiai sau besivalydama dantis (buvau tikra, kad nesilaukiu, jau yra buvę keletą tokių atvejų) pamačiau ryškėjant antrą testo juostelę, ir vos neišmečiau dantų šepetuko iš rankų. Būsimasis tėtukas taip pat buvo apstulbęs. Apėmė labai prieštaringi jausmai: kaip dabar, kas bus, kaip čia buvo ir t.t. Be to, vis dar atrodė, kad testas meluoja. Tačiau greitai su ta mintimi, kad į pasaulį keliauja naujas žmogiukas, buvo apsiprasta. 
O po gydytojos patvirtinimo, prasidėjo ilgas laukimas kažko.Nėštumas buvo lengvas. Truputėli pirmomis savaitėmis papykindavo vakarais, ir tiek. Kai pranešiau darbe džiugią naujieną, bendradarbiai sakė: O mes taip ir galvojom, lakstai čia tokia išbalusi, bet laiminga.
Taip ir pralaksčiau visą nėštumą... laiminga. Žinoma, buvo jaudulio, buvo stresų, buvo akimirkų, kai nieko nebenorėdavau.. bet susiimdavau greit. Į darbą pradėjau nebeit tik likus vos geram mėnesiukui iki planuojamo gimtadienio. Ilsėjausi. Kaupiausi. Ruošiausi. Paskutinėmis savaitėmis užėjo toks stiprus lizdelio sukimo sindromas, kad kasdien po kelis sykius dulkes valydavau, grindis jei ne plaudavau, tai šluodavau ir t.t. Viskas man atrodė nešvaru. Vėliau, jau grįžus iš ligoninės, juokiausi ir negalėjau patikėt, kad man galėjo atrodyt purvinos taip išblizgintos grindys. Ir pagaliau atėjo ta diena. Gimdymo data buvo numatyta rugpjūčio 2 dieną. Visą naktį kažkaip maudeno pilvuką. Bet rytą jaučiausi puikiai. Vėl tos pačios procedūros: dulkių valymas, kilimų siurbliavimas, grindų plovimas.
Tačiau jau apie pietus pajaučiau nedidelius skausmelius, bet vis pasikartojančius. Po pietų nutariau prigult ir paskaičiuot kas kiek gi čia minučių man jie užeina. Užeidavo kas 10, 7, 8 minutes. Nutariau internetu pakalbint draugę ir aiškintis kas čia man daros. Kol galų gale, nutariau išsikviest vyrą iš darbo ir lėkti apžiūrai pas gydytoją. Gydytoja patvirtino: pati pradžių pradžia. 
Kadangi dėl viso pikto buvome pasiėmę visus daiktus, tai ir įsikūrėme gimdykloje. Buvo 17.00 val. Po poros valandų nuleido vandenis, dar po kiek laiko padarė epidūrą. Rodos, viskas buvo gerai, tik kažkodėl man kilo temperatūra ir gydytoja rado kažkokią infekciją gimdoje. 
Apie blogiausią stengiausi negalvoti. Lašino skatinamuosius. Nors dėl epidūro sąrėmių nejaučiau, tačiau gulėti buvo sunku. Temperatūra sekino. Likus nebedaug laiko iki pilno kaklelio atsidarymo, epiūras jau nebebuvo tęsiamas, pajaučiau tikrai stiprius sąrėmius. O jėgų jau visai nebebuvo. 
Vos ne maldavau gydytojos, kad darytų cezarį. Gydytoja ramino, drąsino. Akušerė aiškino, kad esant infekcijai labai pavojinga pjauti gimdą. Supratusi, kad nėra kitos išeities, sukaupiau paskutines jėgas. Neatsimenu kiek kartų stūmiau. Atsimenu tik, kad kelis sykius neišėjo, atsimenu, kad vyras drąsino, atsimenu, kad gydytoja mokino, aiškino ir rodė kaip reikia stumt, ir atsimenu kaip išgirdau riksmą ir man ant pilvuko paguldė mano mažylę. Glaudžiau, glosčiau, vadinau mažiuke. Nors gimė ne tokia jau ir mažiukė, net 3905 gr. 51 cm. Neplyšau, nekirpo. Mažiukė tik truputi įdrėskė, gavau vieną siūlę ir viskas. Mūsų mažiukę sutvarkė, pamatavo, pasvėrė, padavė pamaitinti. Pora valandų praleidom gimdykloje, po to jau iškeliavom į palatą. Nauja graži šeima. Galiu pasakyti, kad labai bijojau gimdymo.
Tačiau, pasirodo, tai nėra pats baisiausias dalykas. Sąrėmių skausmai - tai yra pats baisiausias dalykas ką atsimenu. O gimdyt galėčiau tūkstančius kartų. 
Esu labai laiminga. Dukrytė gimė rugpjūčio 3 dieną 6.25 val., t.y. po 13 valandų ir 25 min. po to, kai įsikūrėme su vyru gimdykloje. Esu be galo dėkinga vyrui, kad visą šį laiką buvo šalia.
Guodė, palaikė, ramino ir drąsino. Turiu nuostabiausią vyrą ir nuostabiausią dukrytę Dominyką. Jei reikėtų, viską pakartočiau tūkstančius kartų. Štai taip ir gimsta pasaulyje maži angeliukai...
