Evitos atėjimo istorija - Gimdymo istorijos

Na pagaliau prisėdau parašyti tavo mažute gimimo istorijos. O jinai labai komplikuota... Na ne dėl mano ar tavo sveikatėles, gimdymo eigos ar ko nors panašaus. Ne, jinai pilna neaiškumų iki pat galo 
Taigi 2006-08-22 antradieni sužinojau, kad gydytoja, su kuria tariausi dėl gimdymo, jame dalyvauti negalės, Dabar jau nebenoriu gilintis į priežastis, kas kodėl ir kaip, tik tada patirto šoko, tai jau niekada nepamiršiu... Tu saulyte niekaip nenori gimti, jau kaip ir dvi savaites aš tave virš laiko nešioju, čia dar visi aplinkui gąsdina žaliais vandenimis ir kitokiomis nesąmonėmis, ir še tau kad nori – lieku ant ledo. Gydytoja prižada parekomenduoti savo kolegą. OK, tegu rekomenduoja. Bet širdis tai labai nerami, bijau vis labiau ir labiau. Jaučiu tarsi kažkas būtų tvirta pagrindą iš po kojų išmušę...Išeinant iš raudono kryžiau ligoninės akis užkliūva už Vaisingumo klinikos iškabos. Gal gimdyti privačiai, kyla tokia mintis. Taigi praverkiu tėveliui ant peties visą vakarą, labai jau man negera, jaučiuosi išduota. Tačiau parašiau elektroninį laišką Vaisingumo klinikai ir gavau atsakymą, kad reiktų užsirašyti pasikonsultuoti.
Trečiadienį 2006-08-23 užsiregistruoju pas gydytoja Audronę Meškauskienę į Vaisingumo kliniką. Gaila, bet laikas tik ketvirtadieni 2006-08-24 vakare. Po to paskambina mano gydytoja ir sako, kad ketvirtadieni apie pietus susitinkam Raudonam Kryžiui, jinai supažindins mane su savo kolega.
Ketvirtadienis, dar norėjau ryte eiti į baseiną pasportuoti, tačiau nusprendžiu, kad nueisiu po to susitikimo. Taigi nuvažiuoju, gydytoja pristato savo kolegą, gydytoją vyrą (nenoriu gimdyti pas vyra!!!). Jisai mane apžiūri, paklauso tavo širdelės tonų, viskas puiku kaip ir visas tas dvi savaites virš termino. Tas gydytojas šiandien visa para busi, man kyla įtarimas, kad apžiūrėdamas mane, kažką padarė, nes jau labai skaudėjo... Išeinu iš ligoninės labai jau prislėgta, išduota ir kažkokia be jausmų. Kai grįžta tėtukas, išdėstau jam viska, paverkiu, nes labai skauda širdis, dėl tavęs, dėl savęs...
Vakare nuvažiuojam pas gyd. A. Meškauskienę, ji apžiūri ir pasako, kad visi vaisiau dangalai atidalinti kaip ji sako „iki ausų“. Visai susinervinu: kodėl taip pasieilė, kodėl su manimi apie tai net nekalbėjo???? Gydytoja sako, kad pagimdysiu dar šiąnakt. Paprašau, kad priimtų pas juos gimdyti, ji sutinka. Sako paskambinti jei kas prasidėtų. Važiuojam namo, jau pusė devynių vakaro... Jaučiuosi prislėgta. Paskambina teta Inga, sakau, kad dar negimdau, nors pilvelį maudžia.
Liūdni grįžom su tėčiu namo. Man kažkaip vis pilvelį suiminėja.. Chmmm, gal čia jau sąrėmiai. Liepiau tėveliui žiūrėti į laikrodį: nu va, kas penkios minutės! Prieš tai dar pasikalbėjau su gyd. Meškauskiene, sutarėm, kad jei kas galėsiu važiuoti į jų kliniką. Nuėjau į tualetą. O siaube, šviežias kraujas – viskas gimdymas prasidėjo... Klausiu tetuko, kur važiuojam. O jis sako, žiūrėk kur tau bus geriau. Žinai už tai jam būsiu dėkinga visą gyvenimą – jei ne tėtukas, nežinau ar būčiau ryžusi gimdyti privačioje klinikoje, kur nelabai mažus pinigėlius gimdymas kainuoja. Paskambinau Meškauskienei, su tėtuku susirinkom daiktus ir nuvažiavom į kliniką.
Klinikoje pasitiko nereali ramybė, sesutė davė visus daiktus, nieko savo turėti nereikėjo. Tada prijungė mane prie aparato, kuris toniukus tavo širdelės užrašinėja, gera buvo klausytis tavęs saulyte. Po to nusimaudžiau, apsirengiau ligoninės drabuželiais ir nuėjom su tėtuku į palatą. O ji nuostabi pasitaikė, visai kaip kambarys. Atvažiavo gydytoje ir anesteziologas. Sutarėm, kad darysim epidūrinę nejautrą. Kol kas sakau nereikia, nes dar per daug nieko nejaučiu, gydytoja apžiūrėjo, vis tie patys pora centimetrų. Guliu sau ramiai, o akušerė sako, kad aparatas fiksuoja maksimalius sąrėmius. Na jei jau maksimalūs, o aš galiu kentėti, tai gal epidūro nereikia? Pradėjau dvejoti, tačiau gydytoja rekomenduoja, sako turėtų padėti atsidaryti gimdos kakleliui. Suleidžia vaistus, visa nugarytę dezinfekuoja, įstato kateterį, šiaip labai bijojau, tačiau procedūra tikrai nėra labai jau baisi. Gydytoja sako, kad leis pavaikščioti, tačiau apsivertus ant nugaros arba atsistojus sulėtėja tavo širdutės dūžiai, turiu gulėti ir tik ant kairiojo šono. Mažute, viską dėl tavęs padaryčiau, todėl nejaučiu kad tirpsta šonas, kojos, juk guliu beveik nejudėdama. Prašau tetuko, kad pamasažuotų kojas, nes truputį sunku darosi, Tėtukas masažuoja, labai laukiam tavęs. Žiūrim krepšinį Juk pasaulio vyrų krepšinio čempionatas, ir tu ai užaugsi būsi fanė, nes mamytė labai jau nėščia būdama į varžymas varinėjo . Kas kelios valandos gydytoja pažiūri kaklelio atsidarymą, jau keturi centimetrai, vėl suleidžiami nuskausminamieji. Jaučiu pilvelio susitraukimus, truputį sunkiau kvėpuoti būna per sąrėmį, tačiau, kokia palaima, kad nėra didelio skausmo, laukiu todėl tavęs rami rami. Netgi prisnūstu truputi, girdžiu kaip tėvelis kalba su gydytoja, kad man reikia poilsio, todėl ir prisnūdau . Apie ketvirtą ryto gydytoja vėl užeina, kaklelis prasivėręs jau 6 cm, tačiau tai nepakankamai. Lauksim sako gydytoja, jau ir skatinamieji lašinami kelios valandos, tačiau po labai nedaug. Gydytoja atsistoja išeiti ir staiga tavo saulyte tonai širdelės nukrenta iki 55... Gydytoja o ir mes labai sunerimstam, kas gi nutiko? Gydytoja sako, kad reikės Cezario pjūvio, nes negalime rizikuoti tavo gyvybe. Aš su viskuo sutinku, kad tik tau mažute viskas būtų gerai, Tėvelis lūkuriuoja už durų, nes gydytoja jo paprašė išeiti prieš apžiūra. Dabar jau žinau kad jis nervinosi pamatęs visą tą sąmyšį dėl Cezario... Tačiau gydytoja sako, pabandykim atverti kaklelį. Stengiamės abi – ir aš ir gydytoja. Po kelių sąrėmių kaklelis atsidarė, jau matosi tavo pakaušiukas . Na ką gi liko vos vos ir tu jau būsi pas mus  Užeina stangos, gydytoja liepia labai klausyti akušerės, žinoma klausysiu, o kaip gi kitaip. Nebijau nei kiek, nei skausmo, nieko, noriu tave greičiau pamatyti. Pora stūmtelėjimų pagal akušerės komandą ir išgirstu tavo balsą.Lemtinga diena, su daug daug penketukų: 2006.08.25 diena 4:55 val., penktadienis . Net dabar rašant byra ašaros, mažute, tave paguldo man ant pilvelio, tu tokia mažutė, tu tokia gražutė, taip verki, saulyte. Glostau tave ir juokiuosi ir verkiu. Užplūsta nenusakomi jausmai: šiluma, gėris, grožis, visas pasaulis guli man ant pilvo. Gaila kad tėtuko nebuvo pačiu tuo momentu, tačiau jis ateina, irgi susigraudina, pamatęs tave, saulyte. Evitukai, būk sveika, čia mes tavo tėveliai, labai tavęs laukėm. Nesvarbu kad truputį buvo apsisukusi virkštelė, mažute gauni 9/10 balų pagal Apgar. Sveikutė, gražutė, aprengta ir paguldyta į lopšį po šildymo lempom kniuksi po truputi kol nurimsti ir užmiegi. Gydytoja su akušere „sutvarko“ tavo mamą, truputi teko siūti, bet labai nedaug, galiu iškarto sėdėti. Po to paduoda tave pamaitinti, ir vėl tie nenusakomi jausmai užplūsta – mano mažytė, mano ryšuliukas. Pirmą naktį miegojom kartu – tiksliau tu miegojai o aš budėjau apkabinusi tave. Sveika atėjusi į šį pasauly auksyti, brangenybe tu mūsų. Auk, stiprėk, ir žinok, kad mūsų su tėtuku meilė tau begalinė, besąlygiška ir nemirtinga. Daug bučkių tau, Evita.
Mama Brigita ir tėtis Vilmantas.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis