Gruodžio 20d. pasidaru nėštumo testą, jis parodo II. Galvoje ir širdyje didelė sumaištis, juk tai ketvirtas neštumas..... Mažiausiam sūneliui tik 1metukai ir 3 mėnesiai. Ką daryti? Tą dieną mintys skraido kitur, nes gmdo vyro sesuo. Pagaliau sms ji jau supuoja ant rankų savo berniuką.... Lekiam š ligoninę. Paėmus kūdikėlį ant rankų sukyla įvairųs jausmais.
Grįžtant namo su vyru daug svarstome iš vienos pusės smagu turėti didelę šeimą ir vakaims ko gero nėra blogai augti kartu su broliukais ir sesutėmis, bet iš kitos pusės.... Nusprendžiam palaukti daktarės patvirtinimo.Gruodžio 21 d. Gydytoja apžiūri ultragarsu ir nieko nemato, paskiria ateiti sausio 3d. Ir vėl tas ilgas laukimas..... Visos šventės nublanksta, širdy didelė sumaištis, prieštaringi jausmai.....
Pagaliau sausio 3d. Gydytoja patvirtina
Ką daryti, kiekvienas vakras baigiasi 
esu baisiai pasimetusi. Sekančio vizito metu gydytoja žiūrėdama echo įjungia garsą ir sako va 8 savaičių kūdikėlis, ir štai kaip plaka jo širdutė. Ašaros pačios pradeda byrėti. Juk ten mažas žmogutis, juk jis turi teisę gyventi.... Tada su vyru ir nusprendžiam, kad jei Dievas norėjo , kad šis žmogeliukas pas mus apsigyventų, tai mes negalime atimti jam gyvybės Prasidėjo laukimas, jis nebuvo sunkus. Spėjom ir į mokslus ir su vaikais pažaisti ir pakeliauti
Visi pranašavo, kad turėsime dar vieną sūnelį, o leliukas tikrai buvo slapukas ir nesirodė. Atėjo karšta vasara....Netikėtai suėjus 37 savaitėm naktį prasidėjo skausmai.... Ryte nukeliauju pas daktarę ir atsiduriu ligoninėje. Va tada ir sužinau, kad turėsime mažą princesę, visi be galo apsidžiaugia, o ypač vyriausia dukrytė 
Po kelių dienų grįžtu namo ir laukimas tęsiasi toliau Rugpjūčio 6d. paskutinis vizitas pas gydytoja. Po savaitės prisitatyti į ligoninę su visais daiktais, kadangi numatytas planinis cezario pjūvis.
Praėjo šventės ir štai mes ryte jau ligoninėje. Jau tiek nedaug liko iki pasimatymo su tavimi dukryte, galbūt rytoj jau būsi su mumis....Deja ketvirtadienį daktarė turi sudėtingą operaciją ir tavo gimimas nukeliamas į penktadienį...
Ketvirtadienio vakaras. Kažkaip neramu, juk ryt ta didžioji diena, darosi baugu, ne ne dėl savęs, o dėl mažiukės, juk anuos vaiučius tai gimdžiau natūraliai, o kaip bus dabar. Vakare gaunu vaistų, kad ramiau užmigčiau, tačiau mano mažiukė lyg jausdama taip smarkiai beldžiasi, kad atrodo, jog nereiks pjauti pilvo, ji pati iš jo išlys
Šiapip netaip užmiegu.....Išaušo gražus rugpjūčio 18 dienos rytas, prasideda pasiruošimas. 8.30 mes jau operacinėje, truputi baugu, bet šalia besišypsantis anesteziologės veidas, dar užbėga mano gydytoja, nuramina. 9.00 anesteziologė, padaro spinalinę nejautrą. Jau tuoj tuoj pamatysiu savo mažiukę
9.10 prasideda operacija, anesteziologė man viską aiškina. Staiga ji pasižiūri per širmos viršų ir sako:"Tai ką gi mes čia turime?" Toliau nieko nebegirdžiu, tik ausiai malonų pirmą kūdikio riksmą..... Tokį stiprų, skardų. Ne man visai nesvarbu kas, nesvarbu koks...Svarbiausia, kad viskas gerai ir sveikas... Dakterė paskelbia :"9.17 mergytė" Prineša man parodyti, o ji tokia mažutė, papūstais žandukais ir mėlynom akytėm. Ji mano, mažiausia lėlytė Ir dabar kaip pažiūriu į ją miegančią, tai taip norisi jos atsiprašyti, kad galvoje buvo tokių negerų minčių
Tikiuosi tu man galėsi atleisti, mano mažas angelėli 
