pasakojimą pradėsiu nuo pradžių pradžios - juk tikrasis vaiko gimimas prasideda dar prieš devynis mėneius iki jį pamatome gimdykloje...mažylės atėjimą planavome, norėjome kad gimtų maždaug rugpjūčio viduryje. labai norėjau dukrytės.jau nuo pirmų dienų pradėjau vyrą įtikinėti, kad aš
. aišku, jis tik atlaidžiai nusišypsodavo, neva neįmanoma, kad būtų pavykę iš pirmo karto.negaliu ant jo pykti, juk jis nejautė to, ką jaučiau aš - keisto krūtų tempimo, labai pajautrėjusios odos ir amžino noro pamiegoti.gruodžio pradžioje vyras turėjo keletui dienų išvykti į Suomiją. mėnesinės vėlavo jau porą dienų, bet pasitaikydavo ir kur kas ilgiau. taigi, ir šis argumentas vyro neįtikino.nutarėme, jam grįžus iš užsienio pasidaryti testą. jam išvykus pradėjau...megzti mažučius batukus, siuvinėti rožytėmis.buvau beveik 99,9proc tikra savo nėštumu (tas 0,1proc - dėl viso pikto) 
. buvo minčių pasidaryti testą, kol vyras išvykęs, bet žinios apie kūdikį nenorėjau pranešti telefonu, o iš kitos pusės - nesinorėjo keletą dienų slėpti tokio dalyko nuo vyro, taigi susilaikiau. ir toliau mezgiau batukus. gryžo vyras. gruodžio 14 manęs laukė egzaminas. iš vakaro vyras nupirko nėštumo testą, atseit, va, išlaikysi egzaminą, bus galima "pasitikrinti". manot iškenčiau? egzamino dienos ryta kėlaiusi 6val. ryto norėdama dar paskaitinėti. visų pirma aišku, pasidariau testą .žinojau, kad teigiamas atsakymas manęs nė kiek nesutrikdys. bet vat, jei pasirodytų neigiamas??? 
na, po 10 minučių mano džiaugsmui ir triumfui nebuvo galo-aš . išknečiau šiaip ne taip iki 7 ryto. tada pasiėmaiu savo megztus batukus, padėjau šalia vyro ant pagalvės ir ėmiau jį žadinti. atsibudęs mano brangusis nieko nesusigaudė. teko paaiškinti. tiesą sakant, tokios reakcijos nesitikėjau - jis buvo visiškai sumišęs. mane apėmė pyktis - planavom planavom, stengėmės, įtikinėjau visą mėnesį kad "jau", o jis matai dar nepasirengęs 
kaip vėliau paaiškėjo, kad jis tiesiog nieko nesuprato prabudintas iš miegų...nėštumas buvo tiesiog fantastikšas. skraidžiau lyg ant sparnų. mokslai paskutiniajame kurse, šioks toks darbas laisvalaikiu, psichologinio vaikų konsultavimo telefonu kursai (vėliau ir pats konsultavimas iki paskutinės nėštumo savaitės), ir dar daug visokių reikalų reikaliukų. 9 mėnesiai prabėgo lyg akimirka. birželio vidury išsilaikiau valstybinį egzaminą (kiek nerimavau, kad tai nepaskatintų mano mažiuko atėjimo). 32 sav gydytoja atlikus ultragarsą patvirtino, kad bus megytė. ir dar ilgais plaukais
mūsų laimei nebuvo galo. likus savaitei iki gimdymo termino (rugpjūčio 7), nuėjau pas savo ginekologę. tiesa, prieš tai dieną pastebėjau kažkokių išskyrų. sakau jai, kad turbūt gleivės išėjo. ji pažiūri - kad atsidarymas 2 cm 
sako, ko gero kad kamštis. keisčiausia tai, kad nejaučiau jokių paruošiamųjų sąrėmių. sako, tai turbūt ir gimdysi taip lengvai klausiu, kada nusimato gimdymas. o ji sako -gal šiandien, gal po savaitės . o aš kaip tik ruošiausi važiuoti pabūvoti porai dienų į kaimą. ką gi, nevažiuosi gi 100km - kai gali bet kada pagimdyt...jei 9 mėnesiai praėjo kaip akimirka, tai paskutinė savaitė rodos truko amžinybę. nors jaučiausi gerai ir patiko būti
, tačiau jau ėmiau nekantrauti pamatyti savo ilgaplaukę. kikevieną vakarą guldavau su mintimi "gal šiąnakt", kiekvieną rytą keldavau su viltimi "gal šiandien"...veltui...tiesa, kai buvau pas gydytoja, dar sužinojau, jog ji išeina atostogų, dėl gimdymo su niekuo nebuvau susitasrusi. ji mant patarė, jei nepagimdysiu iki termino, nueiti pas akušerę. bet aš taip tikėjausi nesulaukti to termino
ką gi, atėjo pirmadienis, Diena, kuomet turėjau gimdyti. nieko....kitą dieną nubėgu pas akušerę - "ką daryti??"užrašo "tonus" - viskas tvarkoj. sako, jei nepagimdysi per 10 dienų, guldom į skyrių. kai paminėjau, kad man krenta svoris, ji sako: "vaikeli, žinok tikrai tada greit jau gimdysi, jei svoris krenta". einu su vyru namo nusiminus, jau rezgu mintis, kaip gulsiu į ligoninę. dar pagalvojau beeidama namo, kad reiktu nueit į kirpyklą, bet kažkaip su vyru užsikalbėjom ir nenuėjau. grįžau namo, atsiguliau liūdna. vyras nuėjo virti pietus. tik užkaitė puodą, kai aš ateinu ir sakau - viskas, staigiai varom į ligoninę - pasirodė kraujo. žinojau, kad tai gali reikšti, jog atšoko placenta (bet nežinojau kad tai gai reikšti paprasčiausiai artėjantį gimdymą 
). susirinkau jau seniausiai (prieš kelis mėnesius )suruoštus daiktus. besiruošiant pajutau skausmelį pilvo srity, na, tokį kaip per mėnesines...pasirodo tai ir buvo pirmasis sąrėmiukas. ir jokių paruošiamųjų ženklų prieš tai buvo lygiai 5 valanda vakaro.nulekiam į priėmimą, duris atidaro rūškana akušerė - kas atsitiko? sakau, kraujo pasirodė. tai ji susiraukus man aiškina, kad kraujo pasirodyt gali ir prieš mėnesį iki gimdymo.sąrėmius jauti? tai kad nelabai, pora kartų kažką pamaudė...supratau, kad šviečiasi čiuožt namo nieko nepešus... tada susiprodėjo paklaust, kad terminas gimdyt. sakau "vakar".na tada ji šiek tiek atlyžo, sako, yra gimdykolse vietų, paguldysim, jei nebus veiklos, kelsim į skyrių. kol pildė dokumnetus suskaudo nestipriai dar kartą. užrašo tonus - sąrėmius registruoja. paguldė į gimdyklą. vyras sako: "nieko nesuprantu, tai kada tave kels į gimdyklą?" tai sakau čia ir yra gimdykla - pasirodo, jis nežinojo kaip atrodo šiuolaikinės klinikų gimdyklos - pagalvojo, kad mes paprasčiausiai palatoj
akušerė paklausė, ar su kuom nors susitarus, ar noriu kad apžiūrėtų budintis gydytojas. kadangi su niekuo nesitariau, pasakiau kad tegul apžiūri budinits. atėjo rezidentė (buvusi vyro kursiokė,bet man jau buvo visvien). klausia, kas atsitiko. papasakojau apie kraujavimą. o sąrėmiai reguliarūs jau kelias valandas? nu ne, galvoju nieks manęs iš čia jau neiškrapštys, ir nors sąrėmiai prasidėjo prieš kokį 15 min.ir tebuvo kokie 3 iš viso, atkaliai palinksėjau galva
gydytoja pažiūri - atidarymas 4cm. sako, ateisiu už valandos. pradėjo rašyti tonus. viskas ėmė progresuoti labai greitai. sąrėmiai vis dažnėjo ir stiprėjo. po poros valandų (nors žadėjo po valandos) grįžo gydytoja pažiūrėt kai psekas. sako, einu į cezario operaciją, grįžus pažiūrėsiu. man akys ant kaktos išvirto, vsio galvoju, nesulauksiu aš tiek. ne, sakau 
, pažiūrėkit dabar. pažiūri - tai kad gimdos kaklo kraštų nejaučia - t.y. pilnas atsidarymas...tačiau galvutė buvo neįsistačius, tai rezidentė vis tik išėjo daryt cezario. grįžo gal už valandos laiko. na, po to viskas jau vyko greitai. dar vis liepdavo nestumt, kad lelius teisingai atsisiuktų. šalia be vyro buvo akušerė ir rezidentė. "tikroji" gydytoja buvo atėjus gal 5 min. pažiūrėt. tepasakė tik tiek mano vyrui, kai sužinojo kad gimdau be epidūro, kad "gerą žmoną gavai, tokia kantri". ir išnyko, daugiau jau nesirodė. kai pasirodė dukrytės galvutė, rezidentė patvirtino, kad "ilgais plaukučiais". norėjau kuo greičiau išvysti savo brangenybę. pagaliau ir aš pamačiau galvytę, o netrukus mažylė jau buvo akušerės rankose. virkštelė buvo apsivijusi rankytę ir liemenį. mažylė neverkė, nes buvo pritraukus vandenukų. iškarto ją nusinešė naujagimių gydytoja. netrukus išgirdau savo lelytės balselį. kai atnešė ir paguldė ant krūtinės, net nežinojau kaip elgtis, buvau visiškai pasimetus. bijojau ir paliesti, ji atrodė tokia trapi...paguldyta ant krūtinės ji aprimo, tačiau kai man pradėjo siuvinėti įplyšimus, vos tik man suskausdavo, ji imdavo verkti
po to jau mus paliko vienus, dukryte paguldė šalia manęs, kad galėtų paragauti savo nauojo maistelio dukrytė gimė 23.05, taigi, nuo pirmojo sąrėmio praėjo vos 6 valandos. akušerė sakė netikėjusi, kad išsivystys gimdymo veikla ir jau ruošėsi tą naktį pamiegoti. kaip vėliau sužinojau, tą parą buvo atlikta nemažai operacijų, tame tarpe "peilį galando" ir mums - galvojo, kad nepavyks pačiai pagimdyti, nes dukrytė gydytojai pasirodė gan didelė (sakė svers virš 4kg, tačiau tesvėrė 3,7kg)...laimei, aš to nežinojau ir stengiausi iš paskutiniųjų.
taigi, mielos mamos, ne visuomet būna paruošiamieji sąrėmiai. nevisuomet reikia laukti 3 valandas (ar kiek ten) namuose. ir ne visuomet gydytojų prognozės pasitvirtina. mamos širdis jaučia geriau
