Pradėjom stebuklėlį tvirtai apsisprendę ir žinodami,kad galėsim suteikti jam viską kas geriausia.Visas šis procesas truko labai ilgai,jau buvom praradę viltį kad kadanors galesim susilaukti vaikelio.Tačiau mūsų nuostabai,po 8mėn.darbo ,naujųjų metų naktį (viskas vyko vyro darbe) mųsų stebuklas įsižiebė.
Prasidėjo laukimo mėnesiai.pirmi judesiuikai,pirmas žagsulis,kiekvienas yvikis buvo toks nuostabus,ašarojau iš laimės.Lyties vaikelio nematė,mat užpakaliuka rodė.bet nieštumo gale gydytoja spėjo kad berniukas,aš tuom ir įtikėjau,o mano vyras griežtai su tuom nesutiko,jis buvo įsitikines kad gims mergaite,jis jos troško visa savo esybe.Visas nieštumas ėjosi sklandžiai,be jokiu pakitimų.
Paskutinis mėnuo ėjo labai sunkiai,bet žinojau kad viskas del mūsų lėlytės,ir kiekviena skausmo ašara tapdavo laimės...kadangi zinojau kad kiekvienas skausmas-tai dar vienas žingsnis mūsų pasimatymo link.
Paskutiniąją nieštumo savaitę mane paguldė į ligoninę dėl pakilusio spaudimo ir dėl stipriu pilvo skausmu(paruošiamūjų sąrėmių),ir jau buvo atėjas terminas.Visaip prašiau savo dukrytės kad nevėluotų išvysti pasaulio,bet ji nesileido į kalbas,jai labai gerai buvo plaukioti mano pilvelyje...ir taip praleido savaitę po termino.kai pagaliau viena rytą,palatoi prabudus pajutau dilgčiojimą,bet nieko rimto nepagalvojau nes man taip būdavo dažnai ir galvojau kad tai tie patys-paruošiamieji.Atėjus gydytojai rytines apžiūros pasakiau jei tą patį ką ir per kiekvieną vizita-skaudena.Bet musu džiaugsmui,šykart viskas buvo tikra.Įrašė toniukus-lėlytei viskas gerai,sarėmius taip pat užfiksavo.Patikrino gimdos kaklelį-deja,jokio veiksmo,tad liepė laukti palatoje.Atsiguliau i lova ir apsiašarojau kai supratau kas vyksta,kad jau...pagaliau ilgas laukimas netrukus bus baigtas ir pamatysiu savo stebūklėlį,netrukus mano gyvenimas pasikeis iš esmės.Degiau nekantrumu,o vyras jau skubejo iš darbo pas mane.Jam įėjus i palatą,pamačiau kupinas džiaugsmo ir meiles akis,nespejom pratarti nė žodžio,tik puolėm vienas kitam į glėbi ir abu tylėjom iš džiaugsmo...jau,pagaliau-jis ištare tik tai.dar keletos tylos minučiu ir jis pradeda svajoti kaip laikys savo vakelį ant ranku,taip bandydamas palaikyti mane,nes sarėmiai vis stiprėjo ir dažnėjo.
Po geru trijų h vėl patkrino kakleli,atsakymas taspats-jokio veiksmo.o skausmai jau darosi nepakenčiami.dar po kokio poros valndų mus kelia į gimdykla,ir kuo labiau link jos artėjam tuo labaiu verkiu iš laimės.gimdykloi atsakymas taspats-jokio veiksmo.na ka-skatinam.Nusiskausminau.iš pradžiu viskas buvo normaliai,skausmo nejutau,gimdykloi tik svajojom apie mažąją mūsū angelėlią.
Iki vidurnakčio atsidarymo tebuvo keturi cm ir tai su daktaro pagalba.po truputy pradėjau vėl jausti skausmus,nesupratau kas vyksta,nes vaistukus tai leido.skausmas vis stiprėjo...pajutau keista dalyka,labai užsimaniau tuštintis.Daktaras aiskina kad kentečiau,griežtai draudė stumti,nes atsidarymo tik 5cm.aš jau nebegalėjau kentėti,ko tik nedariau:rėkaiu,verkiau,maldavau padėti...jie suglume nežinojo ka daryti.supratau kad mano riksmai man nepadės,tad tik užsimerkaiu ir pradėjau galvoti apie ja-savo mažyte mergytę,kurios taip ilgai laukaiu,tad sau pasakiu:iškentejau 9men laukimo,iškentėsiu del jos ir nežmoniškus skausmus-nes viskas tik del jos.atsipalaidavau ir laukiau,skausma tiesiog pamiršau....vyras mane gloste guode,bučiavo,verke ir keike daktarus.pagaliau jie nusprende:važiujam i operacine,nes kaklelis neatsidarineja,o vaikiukas lenda per tuos kelis cm.tik staiga gyd nustebes suriko jau 9cm.ruoskimės,gimdys pati,kai aš tokia jautruole-vėl apsižlimbiau iš laimės.bet visgi truko to vienintelio cm.pajutau kad lenta,daktarui surikau:gelbekit,jauciu-ateina mano džiagasmas. Išplešė ta vieną cm ir liepe stumt...kad ir kaip būtų keista,tada nejutau jokio skausmo tik malonuma,atsirado daug jegų,ir stūmiau kaip išprotėjus.vyras stūme kartu(po gimdymo apsičiupinejo ar nieko nepristūmė) verke iš laimes,aš taippat,nes supratau kad iki susitikimo liko vos kelios sekundės.tik staiga pamačiau jos galvyte,ech...jausmas buvo nežmoniškas ir nenusakomas.ištraukė ir sako tuoj pasakysim lytį-mergytė.neverkem o tiesiog bliovem iš laimes,išsipildė mūsų svajonė.vyras vis kartoja,pažiūrėk kokia gražutė,kokia nuostabi mūsų dukrytė,o svarbiausia-ji MŪSŲ.
Pagaliau,pagaliau ji guli man ant krūtines,verkia,o mes kartu su ja.
apsikabinau gydytoja,ir tyliai padėkojau.
Nuvežė i palatą,vyras su mumis pabuvo porą valandų ir liepaiu vžiuot namo pailsėt,nes mum jo reikė kitą dieną žvalaus ir energingo.pati nemiegojau visą naktį,tik žiūrėjau į savo dukryte,skruostais riedėjo ašaros,ir niekaip negalejau patikėti tuo kas įvyko,viskas atrodė kaip tikroviškas nuostabus sapnas.
Džiaugiuosi dabar galedama glausti savo mažule prie saves.kikeviena diena viska prisimenu iš naujo ir taip lyg viskas butų įvykia vakar.pakartočiau viska dar ir dar mažiausiai tūkstanti kartų.verta buvo tiek iškentėti dėl savo angelėlio. skausmas prieš džiaugsma yra nulis....
