Abortas

Situacija: baigusi mokykla draugavau su 12 metu uz save vyresniu vaikinu . Man jaunai tai buvo baisiai idomu: vyresni draugai, vakareliai, vienu zodziu totalus atitrukimas nuo tevu ir namu . Viskas baigesi nestumu ir jo nutraukimu :-[. Zinoma paliko ir vaikinas. Prabego ne vieni metai, turiu mylinti vyra ir miela mergaite, kuriai vos 5 menesiai 8), bet iki siol negaliu pamirsti to vaiko, kuris negalejo isvysti sio pasaulio. Vis dar jauciu sazines grauzati, nejau as to kaltes jausmo negalesiu atsikratyti visa gyvenima, labai jis slegia. Gal galit pasidalyti mintimis, kaip ta balsa uzslopinti ir toliau gyventi? :-/ :-/ :-/

NIekas nera tobulas, visi mes darome klaidas. Man nera paprasta isijausti i Tavo situacija, kadangi pati kazko panasaus nepatyriau...Jei tiki, pasimelsk uz to vaikelio siela, atsiprasyk jo.  Nors turbut tikrai- sunkiausia atleisti sau paciam...

Labai individualus dalykas tas "kryžius visam gyevnimui". Vienoms padeda mintis, kad jos ne vienos tai  patyrė, kitoms padeda malda, dar kitoms atsiprašymai įsivaizduojamo vaikelio. Paguoda menkai padės ir kažin ar ji būtų reikalinga. Aš žinau, kad daugelis moterų yra aplankę paminklą Vilniuje "negimusiems kūdikiams", kur ramiai gali apmąstyti, susitaikyti su ta mintimi, jog kažkada senai senai jos padarė klaidą. Keletas moterų yra pasakojusios, kad joms padėjo kunigas Robertas Skrinskas, kuris yra tikras kovotojas prieš abortus. Jūs pagalvosite, kaip jis gali padėti nesmerkdamas? Kaip nekeista, jis turi tą galią, jis sugeba, jis moka. Aš žinau, kaip ir ką jis kalba, bet nenoriu kalbėti už jį ir pasirodyti čia visažinančia ir išmanančia. Padeda jis ne tik susitaikyti su ta našta, bet ir tos naštos išvengti. Yra moterų, kurioms padeda psichologai, psichoterapeutai. Jei Ramunė moteris nors truputį tikinti, gal jai padėtų mintis, jog Dievas gailestingas ir atleidžiantis, kad jis pasikvietė pas save tą mažylį. Aš nežinau Ramunės ir kažin ar ką mes čia protingo išstenėsime..gal net vertėtų pakalbėti su tą patį išgyvenančiomis moterimis. Tai jau buvo ir dabar graužatis nieko nepakeis, o pagalbos verta ieškoti ir reikia. Tik Ramune, gal tu pati labiausiai gali nujausti kas tau galėtų padėti. Aš pažįstu moterį, kuri dirba ta linkme. Ji pati tai išgyveno ir dabar labai domisi poabortiniu sindromu ir net rengiasi padėti kitoms įveikti tą kaltės naštą. Gal ji jau žino, kaip susitaikyti su ta mintimi, o gal irgi vis dar ieško paguodos.Aš nežinau, bet man atrodo, kad ir nuoširdus pokalbis daug ką gali pakeisti. Aš linkiu tau ramune surasti ramybę ir ramiai auginti mažylį. Tik norėčiau "patarti" vieną dalyką, jei tik tu išgirstum mane..Na, nepriimk to kaip pamokos ar nurodymo..Niekada nepasakyk savo dukrai, kad tu esi padariusi abortą. . "Psichologai stebėdami vaikus, žinančius, jog jų motina turėjo abortų, pastebėjo tam tikras tendencijas: pirmiausia, šiems vaikams būdingas psichinis nestabilumas, liguistos baimės ar agresijos priepuoliai, neapykantos motinai proveržiai. Jei vaikas žino ar jaučia, kad jo brolis ar sesuo buvo abortuoti - gyvena abejodamas dėl ateities. Jis bijo klausinėti smulkmenų, kad neatskleistų kažką dar baisiau, nei įsivaizdavo. Pvz., tai, jog ir jis buvo nepageidaujamas, ar kad jo tėvai apskritai nenori ar nemyli vaikų" (citata)

Manau, kad to jausmo slopinti nereikia, tik reikia suteikti sau proga isliudeti ir isgedeti netekti, kuria patyrei. Tai buna pagrindine problema moterims, kurios patyre aborta - jos dazniausiai neturi galimybes arba neleidzia sau gedeti. Jei leisi sau susitaikyti su tuo, manau, kad tavo vaikai nepajus pasekmiu.

Ramune, mano situacija panasi i Tavo. Skiriasi tik keltas detaliu. As su savo vyru draugavau 5 metus. Susituokem. Iki vestuviu jis man buvo labai geras, demesingas. Susituokus viskas pasikeite. Gime vaikelis. Vyras pradejo vazineti i uzsieni. Grizes namo neskubedavo. As jauciausi labai blogai - vaikelis buvo neramus, verkdavo diena nakti, pati pasimetusi, pagalbos jokios... Apsilankiau pas psichoterapeuta, nes jauciau, kad jau "stogelis vaziuoja". Diagnoze - sunki depresija. Ir prie viso to dar pasijutau vel nescia. Mazyliui tebuvo 8 menesiai. Tuo metu man atrode, kad nera kitos iseities, kaip tik abortas. Pasidariau ji. Tai buvo pries 3 metus, taciau as jauciuosi taip. lyg tai butu buve vakar. Mane, kaip ir tave, tai labai slegia. Baigiu pati save uzgrauzti. Kartais atrodo, kad nebeistversiu. Kaip siokia tokia iseitis atrodo antro vaikelio  gimdymas. Atrodo, jeigu pagimdyciau antra vaikeli, mano kancios siek tiek aprimtu. Bet... Dabar santykiai su vyru dar blogesni, taigi... Tikriausiai tai ir bus kryzelis visam gyvenimui.
Jokio patarimo kaip uzslopinti ta sazines grauzati neparasiau, nes nezinau. Taciau man kazkiek palengvejo kai viska cia parasiau.

Laurita, labai uzjauciu tave del tokios patirties. Tik sazines slopinimas tikai nepades, kaip ir antro vaikelio gimdymas. Tu jau pajutai, kad kalbejimas apie tai padeda. Labai gaila, kad nera tokio patyrimo moteru savipagalbos grupiu, del to tenka vienoms susitaikymo ieskotis.
Jei tau nors kiek svarbus Dievas, manau, gali ieskoti kun. Skrinsko Kaune arba kun. Saulaicio Vilniuje.

Dekoju, Rimaiste, uz supratima. Dievas man visada buvo ir yra svarbus. Visa laika laikiau aborta didziausia nuodeme, buvau prisiekusi sau, kad ir kas nutiktu, niekada to nepadaryciau. Bet...gyvenimas diktuoja savo. Tikrai labai noreciau pabendrauti su kunigu, taciau siuo metu Vilnius ar Kaunas, kad ir kaip butu gaila, man yra nepasiekiami.
Dar karta aciu uz palaikyma ir patarimus. Man tai labai daug reiskia.

Mano situacija kiek kitokia, bet... Draugavau su dabartiniu savo vyru ir užtrukus mėnesinėms įtariau, kad esu nėščia. Apie vestuves, tiesa, jau galvojom, bet prieš akis dar laukė mokslai , o ir taip motinystė atrodė tolimas ir nelabai pageidaujamas dalykas tuo metu. nėštumo testų naminių tada dar nebuvo arba aš nežinojau apie juos. Taigi, nusprendėm daryti abortą. Gydytojas liepė palaukti, nes dar per mažai užtrukę mėnesinės ir negalima tiksliai nustatyti nėštumo. Bet savijauta mano buvo siaubinga - pykino, silpnumas, galvos svaigimas. Viskas baigėsi tuo, kad po savaitės prasidėjo mėnesinės kaip niekada gausios ir skausmingos. Taip ir nesužinojau, buvau nėščia ar ne bet kaltės jausmas persekiojo dar labai ilgai - gal mano tvirtas pasiryžimas abortui sukėlė persileidimą. Žodžiu jaučiausi kalta, mintyse ir kaltinau ir teisinau save. Turėjo praeiti daug laiko, kol atleidau pati sau. Manau svarbu nuspręsti to nekartoti ir palikti viską Dievo teismui. Žmonės klysta, svarbiausia mokytis iš klaidų...

Laurita, ir as manau, kad vienintelis musu sazines nuraminimo budas yra pasikalbejimas, pasidalijimas savo isgyvenimais su tais zmonemis, kurie tai patyre, arba kurie suranta, bando isijausti i tavo situacija. Man pasiseke, kad dabar turiu toki vyra, kuriam galiu pasakyti bet ka. Jis zino sia istorija, manes neteisia. Tai siek tiek ramina. Vaikelio atsiradimas, sazines grauzaties neuzslopino, kaip tik atgaivino prisiminimus, kai matai kaip jis auga, nejucia pradedi galvoti, o kaip butu atrodes anas? Deja, pasikalbejimas su kunigu manes nepaguode, nors as ten taip pat likau nepasmerkta. Matyt reikia susigyventi su savimi bandyti atleisti sau. Tai sunku, manau, kad tas atsitikimas turi pasekmiu ir dabartiniame mano psichologiniame pasaulyje. Bandau kapanotis ir labai dekoju jums uz palaikyma ir gera zodi.

ACIU, Daiva, uz gera zodi, uz paguoda. Bet gal man dar laiko reikia, bijau, kad dar negaliu sau atleisti. Bet suprantanciu zmoniu palaikymas tarsi vaistai, padeda.

Atsiprašau mamos, kad negaliu papasakoti savo patirties, tiesa, tai nebuvo padaryto aborto pasekmė, bet aš irgi noriu pasakyti tokius žodžius, kurios išgirdau iš kunigo..Man buvo skaudu, jaučiausi nuskriausta, jaučiausi tuščia ir abejinga, kai išgirdau labai nelinksmą diagnozę apie savo skurdžias įsčias ir nevaisingumą. Nuėjau į bažnyčią, į tą pačią, kurią visuomet lankau ir jutau tokią tuštumą, tokį skaudulį, kad atrodo būčiau nagais sienas vagojusi. Prie manęs priėjo kunigas, turbūt tam kad tą mano verksmą nuramintų, o aš visąlaik kartojau žodžius "mano kūdikis". Nežinau ką jis suprato iš tų žodžių, aš neturėjau jėgų aiškinti (buvau po operacijos), bet jis man pasakė "leisk savo kūdikiui išeiti... tiesiog atsisveikink". Žinot, aš pagalvojau, kūdikio nebebus..aš atsisveikinu su tuo, kuris galėjo man kažkada gimti ir atsisveikinau..man labai palengvėjo, tarsi būčiau kažką padariusi reikšmingo savo gyvenime, aš nurimau, leidau savo kūdikiui palikti mano mintis, tik pasilikau viltį. O dabar galvoju, kad galbūt tie patys žodžiai padėtų moterims, kurios tiesiog prarado vaikutį..Koks skirtumas kaip, svarbu tai, jog skauda vienodai stipriai..ar tai būtų padarytas abortas, ar priešlaikinis gimdymas ar persileidimas, ar kokia nelaimė, neleidusi gimti. Gal tikrai verta atsisveikinti ir leisti tam negimusiam vaikučiui išeiti...tegu jie ilsisi ramybėje.

 Turbūt vistik kryžius. Vakar gera draugė pasipasakojo, kad prieš 12metų pasidarė abortą. Jai skauda iki šiol. Sako, "žiūriu į draugių vaikus ir galvoju apie savo negimusį vaikutį. Lyginu - mano būtų vyriausias". Toks gyvenimas. Negali būt viskas nupaišyta tik balta spalva.