Mama ir tėtis susipažino kai dar buvo vaikai. Ji aštuntoje, jis dešimtoje klasėje. Pirmoji pažintis netrukus peraugo į meilę ilgą, nuoširdžią ir beribę. Po dešimties draugystės metų meilę vainikavo vestuvės. Praėjus dar metams JI ir JIS suprato, jog atėjo laikas, kai jų gyvenime trūksta JO mažo stebuklo - vaikelio.
Mažasis ,,užkibo per įsimylėjėlių šventę Valentino dieną. Kadangi vaikelis buvo planuotas, po dešimties dienų pasidariau neštumo testą. Nors pasirodė ,,vaiduokliukas, širdis jautė yra. Pirmasis bandymas buvo sėkmingas.
Neštumas nebuvo sunkus. Pilvukas augo gražiai. Nemigo naktys ir užtinusios nuo ašarų akys dėl įtariamos toksoplazmozės, kuri nepasitvirtino tik trečią kartą atlikus tyrimus, nustatyto Žilberio sindromo, tris mėnesius trukusio šlapimtakių uždegimo greitai pasimiršo. Likęs neštumo laikas buvo nuostabus: susitikimai ir bendravimas su kitomis lapkritinukėmis, kraitelio ruošimas ir begalinis laukimas štai kuo gyvenau paskutinius mėnesius.
Laikas bėgo greitai...
Ir štai...
Išaušo ankstyvas darganotas lapkričio 6-osios rytas. Prie durų laukė sukrauti krepšiai. Namuose nerimas. 8 val. turiu būti Antakalnio klinikose, ir visai ne todėl, kad prasidėjo sąrėmiai. Man trombocitopenija (sumažėjęs trombocitų kiekis kraujyje), todėl gydytoja, pas kurią esu susitariusi gimdyti, profilaktiškai siunčia į ligoninę nustatyti trombocitų kiekį. Man gresia cezario operacija apie tai nė sekundės per visą nėštumą nebuvau pagalvojus. Su viltimi tikiuosi, jog trombocitų kiekis nebus sumažėjęs iki 100, todėl kaip žadėjo gydytoja po pietų ruošiuosi parvykti namo. Nerimastingai žvilgčioju į laikrodžio rodyklę laikas važiuoti. Vyras išeina šildyti automobilio. Aš laukiu namuose. Netrukus sužinau, jog po nakties šalčių automobilis neužsiveda. Gerai, kad turim nuostabių draugų. Po pusvalandžio mes jau pakeliui. Juokaudami, dideliu greičiu besibraudami per rytinius Vilniaus transporto ,,kamščius, atvykstame į ligoninę. Nepavėlavom.
Priimamajame užpildomi dokumentai, persirengiu, esu palydima į palatą ir ramiai laukiu tyrimų eilės. Atėjusi sesutė paima kraują, priduodu šlapimo tyrimą. Laukiu.. Palatoje esančios moterys smalsiai teiraujasi, kada gimdymo terminas, kaip jaučiuosi...
- Jaučiuosi gerai, po pietų važiuosiu namo, visiškai įsitikinusi nuolat kartoju tiek sau, tiek kitoms nėštukėms.
Nors jos mano, jog ligoninėje liksiu iki gimdymo termino pabaigos, aš nuolat kartoju, kad šiandien grįšiu namo.
Vis dar laukiu. Prasiveria durys ir pamatau besišypsantį gydytojos veidą:
- Viskas gerai, trombocitų kiekis padidėjo.
Širdį užlieja džiaugsmas...
Gydytoja tęsia toliau:
- Dar sulauksime šlapimo tyrimo rezultatų ir galėsite keliauti namo.
Tik išėjus gydytojai aš puolu skambinti vyrui, mamai ir pasidžiaugti geromis naujienomis. Cezario nebus. Važiuosiu namo... Ir lauksiu sąrėmių. Kadangi nuo pat ryto esu nevalgiusi, džiaugsmingai nukrypuoju prie koridoriuje esančio kavos aparato, nusiperku arbatos, iš rankinuko išsitraukiu Snikers šokoladą ir užkandžiauju.
Dar kartą ateina gydytoja. Reikia patikrinti gimdos kaklelį. Nors procedūra labai nemaloni, sužinau, jog gimdos kaklelis atsidaręs 3 cm. Ledai pajudėjo...Tačiau gydytoja susirūpinusi, vaikelio galvytė nėra gerai įsistačiusi.
- Lauksim, žiūrėsim, gal per sąrėmius viskas susitvarkys. Dar per anksti spręsti apie per siaurą dubenį, - ramiai kalba gydytoja.
Širdį perveria mintis vėl atsirado cezario operacijos grėsmė. O aš taip noriu gimdyti pati... Mintis apie cezarį veju į šalį, gal viskas bus gerai. Turi būti gerai...
Grįžtu į palatą. Vėl skambinu vyrui ir mamai. Pabaigiu valgyti šokoladuką ir laukiu toliau...Nors viduje jaučiu nerimą dėl neįsistačiusios kūdikio galvytės, stengiuosi atrodyti rami. Laukiu...Dar prieš dvi dienas daryti šlapimo tyrimai buvo geri, todėl įsitikinusi, jog viskas bus gerai.
Spėjau tik kartą atsikąsti iš rankinuko ištrauktą obuolį, kai prasidarė palatos durys ir įėjo gydytoja.
Iš jos akių supratau kad kažkas ne taip.
Per kūną nubėgo baimės šiurpulys...
- Jums sunki preeklampsija. Šlapime labai didelis baltymo kiekis. Reikia nedelsiant operuoti.
Po tokių gydytojos žodžių nustėrau. Atrodo laikas sustojo vietoje, po kojomis pradėjo slysti žemė, visa sustabarėjau...
Kadangi buvau ištinusi, kraujospūdis padidėjęs, paskutinius nėštumo mėnesius nuolat domėjausi šia liga, todėl puikiai supratau situacijos rimtumą. Preeklampsija − viena iš dažniausių nėščiųjų ir gimdyvių sergamumo bei mirčių, perinatalinių mirčių, priešlaikinio gimdymo, vaisiaus augimo atsilikimo priežasčių. Skaityta statistika nedelsiant iškilo prieš akis: preeklampsija diagnozuojama maždaug 5-8 proc. nėščiųjų. Ten, kur apskritai nėščiųjų ir gimdyvių mirtingumas mažesnis, svarbesnė mirties priežastis yra preeklampsija. Ir dar prieš keletą dienų ,,Lietuvos ryte skaitytas straipsnis apie moterį, dėl šios ligos netekusią kūdikio... Viskas susidėjo į vieną...
Kūną krėtė drebulys, viskas kvaitulingai sukosi galvoje, įvairios mintys šmėkščiojo pasąmonėje žaibo greitumu. Tvirtai nusprendžiau nebejaudinti mamos. Paskambinsiu, kai viskas bus baigta. Drebančiomis rankomis spaudau telefono mygtukus, reikia informuoti vyrą.
Po to viskas vyksta neįtikėtinu greičiu...Viena po kitos vaikšto med. sesutės, duodamos nurodymus ką daryti toliau. Ateina anesteziologas. Jis žino, jog operuoti reikia kiek įmanoma greičiau, juk galbūt ant plauko laikosi mano kūdikio gyvybė...
Ir štai koją pakiša tas nelemtas Snikers šokoladas. Prieš operaciją reikia būti nevalgius, todėl teks laukti mažiausiai tris valandas.
Galvoje mintys sukasi taip greitai, jog nespėju susigaudyti kas vyksta. Kūnas ir toliau nesąmoningai virpa... Stengiuosi nusiraminti, tačiau...
Nors maniau, jog nesugebu blaiviai mąstyti, prisiminiau, jog apie viską reikia pranešti savo geriausioms draugėms Supermamoms. Surenku žinutę ir siunčiu...Sulaukiu palaikymo. Tada kaip nebūtų keista tokioje situacijoje prisimenu, jog nepasiėmiau fotoaparato. Siunčiu žinutę vyrui, kuris jau pakeliui į ligoninę: ,,Paimk fotoaparatą ir tik nieko nesakyk mamai. Paskubėk.
Apsiprausiu po dušu, grįžtu į palatą. Atėjusi gydytoja praneša, jog operuos valanda anksčiau, nes negalima laukti. Nespėju apsidairyti, kaip esu prijungiama prie lašelinės.
Kūnas vis dar dreba...Atsidaro palatos durys ir pamatau savo sesę akys pasrūva ašaromis, gerklėje jaučiu gumulą, todėl negaliu ištarti nė žodžio...Vadinasi žino ir mama. Nujaučiu, kas dedasi jos širdy...
Tuoj pasirodo ir vyras. Mane perkelia ant kitos lovos ir veža į operacinę. Išvažiuodama matau kupinas baimės ir nežinomybės vyro bei sesutės akis. Jos vis tolsta ir tolsta, kol išnyksta koridoriaus tolumoje...Žinau ir tikiu, kad viskas bus gerai...
Aš jau operacinėje. Kūnas taip virpa, jog bijau kad anesteziologas ,,nepataikys. Į nugarą suleidžiami nuskausminamieji ir jaučiu kaip lengvai pradeda šilti kojos. Drebulys po truputį atslūgsta. Iš ramaus gydytojos balso suprantu, kad viskas klostosi gerai. Esu paguldoma, prieš akis užskleidžiama medžiaga. Pakėlusi akis ant sienos pamatau didelį laikrodį 14.50 val. Žinau, kad operuos 15 val. Laukiu, dairausi, nors jaučiu, jog manyje kažkas vyksta...Netrukus išgirstu gydytojos balsą:
- Gimė 14.55 val.
Išgirdau kūdikio riksmą ir supratau, jog mano gyvenimas įgijo prasmę - aš tapau MAMA.
Kas vyko toliau neprisimenu, tik jutau, jog mano širdį užliejo neapsakomas laimės jausmas. Ašaros viena po kitos riedėjo mano skruostais. Aš verkiau...Verkiau iš džiaugsmo...
Nežinau kiek praėjo laiko, nes buvau praradus laiko nuovoką, nors virš akių kabojo didelis laikrodis, matau, jog man atneša JĮ - mano SŪNELĮ - tokį mažą mažą. O iš storos skaros, į kurį jis buvo suvyniotas, matėsi dvi užmerktos akytės ir mažytė nosytė. Man pridėjo kūdikį, kad galėčiau pabučiuoti...Ir tai buvo pirmas, kelis kartus privertęs apsiversti mano širdį bučinys..Mamos bučinys savo naujagimiui...
Po akimirkos kūdikį išnešė...
Ir nepaisant dar paros pragulėtos reanimacijoj, visos savaitės su daugybe vaistų ir injekcijų praleistos ligoninėj, nežmoniško skausmo, nuo dūrių mėlynų rankų, siaubingai sutinusių kojų, blogų tyrimų rezultatų ir iki šiol šlapime randamo baltymo, esu pati laimingiausia mama, turinti nuostabų ir sveiką sūnelį, nes suvokiu, jog galėjo viskas baigtis ne taip...
Šiuo metu mano sūneliui jau trys mėnesiai:
