Žinia apie tave buvo kiek nelaukta ir netikėta, kitaip sakant, tu nukritai kaip iš giedro dangaus. 
Susitvarkę viduje su šia žinia, pradėjome tavęs laukti. Su tėtuku vis pakalbėdavom, kas tu mergaitė ar berniukas, kaip atrodysi ir t.t. Nėštumas nevargino, na gal tik pirmiaisiais mėnesiais kankino pykinimas ir nuotaikų kaita. O po to buvo vien poilsis ir džiaugsmas, netrukdęs nei darbui, nei laisvalaikiui. Dirbau iki pat 35 savaitės ir iš karto po Naujų išėjau ruoštis tavo atėjimui. Net ir artėjant tavo gimimui, nežinojome tiksliai, kas tu sūnus ar dukra. 
Buvai slapukas su didesne tikimybe, kad esi berniukas! Gydytojai buvo nustatę tavo gimimo datą, kurią mintyse šiek tiek koregavau. Nežínau kodėl, bet tikėjau, kad tu gimsi 2007 02 02. Iki pat šios datos aktyviai dalyvavau visuomeniniame gyvenime, pažįstami ir artimieji net juokavo, kad vaikas gims kur nors kelyje. Galėjo ir taip būti... 
Vasario 1 dieną, ketvirtadienį apsilankėme pas gydytoją, kuri turėjo padėti ateiti tau į šį pasaulį. Paklausiusi tavo širdies toniukus, davė dešimt balų, kaip visada,
ir susitarėm, kad atvyksim pasitikrinti kitą antradienį. Dar pajuokavo, kad neva negimdyk šeštadienį, susitark su lelium, nes ji mat į balių turi eiti. Aš ir susitariau... Jau kelias savaites stebėjau tave: pilvelis buvo nusileidęs, tu dareisi vis ramesnis, o paskutines kelias dienas tarsi ruošeisi didžiajai kelionei, kelionei į mamos ir tėčio glėbį. Vasario 2, penktadienio naktis. Kažkokie pilvelio maudenimai neleidžia man miegoti. Prasikankinu iki pirmos ir užmiegu taip ir nesupratusi, kas čia vyksta. Ankstyvas penktadienio rytas, be penkiolikos penkios. Einu į WC ir jaučiu, kad kažkas ne taip, lyg kas bėgtų. Aha, vandenys.
Kamštis taip ir neišėjo. 
Apsirūpinusi higieninėmis priemonėmis skubu atgal į lovą ir tėtukui į ausį tariu man nubėgo vandenys. Jis, aišku, provokacijai nepasiduoda ir liepia man miegoti. Sulig tais žodžiais liepiu jam greit traukti kokį rankšluostį iš stalčiaus, nes jaučiu dar vieną šilumos bangą. Maža nepasirodė. 
Vos spėjau iki vonios nubėgti, o ten stovėdama tik galėjau stėbėtis, iš kur tiek vandenų. Na ką, Allways paskendo, vadinasi, reikia geresnės amunicijos. 
Traukiu iš supakuotos kurpinės į gimdyklą pačius didžiausius įklotus po gimdymo. Nepatikėsit, sunaudojau tris namie, su ketvirtu išvažiavau į ligoninę, prieš tai dar padariusi pusryčius būsimam tėtukui, kuris vis dar netikėjo, kad mūsų saulės zuikutis jau pakeliui. 
Apie šeštą pradedu jausti maudenimą, tokį kaip per mėnesines. Septintą maudenimas darosi jau nemalonesnis, bet vis dar laikausi. Pusė aštuonių skambinam gydytojai. Gaunam nurodymą atvykti. Ligoninėje tėtukui duoda dvi tris valandas skubiems reikalams sutvarkyti, bet jis pasilieka. Persirengiu, einu klizmuotis ir į gimdyklą. Jau pusė dešimtos. Su tėtuku apžiūrinėjam gimdyklą (ji didelė), domimės aparatais, laidom juokelius. 
Pusė vienuoliktos man jau nebejuokinga. Sąrėmiai darosi dažnesni, nors vis dar nereguliarūs. Tėtukas masažuoja, o aš kvėpuoju kvėpuoju... Skausmas kažkoks keistas, nueinantis į kojas. Kęsti galima. Po vienuoliktos ateina gydytoja ir paklausia, ar norėsiu nuskausminimo. Aš susimąstau, nes taip ir nežinojau, kiek kaklelis buvo atsidaręs, kai atvykom. Noriu. Tokį apsisprendimą lemia tas vienintelis per sąrėmius į kojas nueinantis skausmas, kuris darosi nepakeliamas, užklumpantis netikėtai ir trunkantis nevienodai. Statoma lašelinė, atliekamas nuskausminimas. Atrodo, palengvėja. Bet... neilgam. 
Kairė pusė išlieka skausminga sąrėmio metu. Pradeda pykinti. Nieko nesuprantu, kas vyksta. Gydytoja patikrina kaklelį, pagiria, bet man nepasako, kiek gi dar liko. Akušerė iššniukštinėja ir atėjus sako jau 8 cm. Tada pagalvoju taip greitai. Liepia verstis ant kito šono (ant to, kurį nepakeliamai skauda sąrėmio metu) ir gulėti, nes turi įsistatyti mūsų saulės zuikučio galvytė. Nežinau, kiek laiko truko, bet pradedu jausti, kad mūsų zuikutis jau pasiruošęs. 
Gydytoja eina pakviesti neontologo, o aš turiu kvėpuoti ir nestumti. Dieve, kaip tai sunku. Daugiau nebegaliu... Pagaliau leidžia eiti ant gimdymo stalo, guluosi, sąrėmis stumiu, viens, du, trys. Skausmo nejaučiu. Pamatau adatą gydytojos rankose. Spėju, kad nuskausminantieji. Kam jie? Girdžiu brangiausiojo balsą Saule, pasistenk, dar kartelį. Vėl stumiu, ir dar, dar. Užgimė galvytė, dar kartelis ir mūsų zuikučio balselis nuskamba taip garsiai. Sūnus. Visąlaik žinojau, kad bus sūnus, mūsų Emiliukas. Dar spėju paklausti pas tėtuką mane kirpo?. Jis linkteli, dukart, o aš net nepajutau. Uždeda vaikelį man ant krūtinės. Koks jis gražutis, tamsiaplaukis. Negaliu patikėti, kad viskas baigta, kad jis jau ant mano rankų. Gydytoja pradeda spausti mano pilvą. Skauda. Užgimsta placenta. Net nepažiūrėjau į ją, man neįdomu. Vaikelį paima visoms būtinoms procedūroms atlikti. Mane siuva, skausmo nejaučiu. Dar tą pačią dieną norisi namo, tik niekas neleidžia. Mes be galo laimingi, kad atėjai pas mus, Saulės zuikeli, mūsų ilgai lauktas, sūnau Emilijau!!!
