Kviestis mažiuką pradėjom prieš porą metų. Pirma kartą nesėkmingai.
Po to sekė begalė tyrimų, kad antrą kartą nepasikartotų nelaimė. Visą tą laiką padėjo išgyventi MB ir gydytoja, prieš kurią žemai lenkiu galvą. 
Po pusės metų pertraukos vėl pradėjom planavimus. Ir ... po trijų bandymų testukas nusidažo dviem juostelėmis. 
Nuojauta šį kartą neapgavo. Džiaugėmės su vyru kaip milijoną laimėję. Saugojom pilvuko gyventoją nuo bet kokių stresų pirmą trimestrą turėjau nedarbingumą. Ilsėjausi, lepinau save visi nėštukiški blogumai mane aplenkė jokių pykinimų, silpnumų, nepaaiškinamų įgeidžių. Skaičiavau dienas ant pirštų, kad greičiau praeitų tos 12 savaičių... Prasidėjo antras trimestras, per kurį buvo dar daugiau gerų emocijų susituokėm su MB, sužinojom, kad laukiam mergaičiukės. 
Pagaliau atėjo ruduo. Su MB prieš didžiąsias permainas išvažiavom prie jūros pailsėt. 32 savaitę pradėjau jaust maudimus. Nuvažiavom į ligoninę atsidarymas per du pirštus. Subrandino plaučiukus, liepė nesinervuoti, ir prašyti mažytės dar pabūt pilvelyje. 
Taip ligoninėje pragulėjom vos ne dvi savaites. Grįžom į Vilnių. Buvau kaip ant adatų. Bet mažytė išklausė mūsų maldavimų ir kuo labiau artėjo terminas, tuo labiau pradėjau galvoti, kad pernešiosiu. 
Vaikščiot kas dieną buvo vis sunkiau, nes tirpo kojos ir t.t. Sulaukiau ir 38, ir 39 savaitės, kol jau gydytojai manęs pagailo ir liepė susikrovus daiktus atvažiuot. Taigi,
Lapkričio 24 d.
8.00 - mes jau GN priimamajame. Apžiūri, paguldo į gimdyklą.
Su vyru esam puikios nuotaikos
juk šiandien jau susitiksim su savo stebukliuku. Bajeruojam, skambinėjam draugam, pranešinėjam, kad išvažiavom jau leliuko pirkti.12.00 nuleidžia vandenis.
Negalėjau įsivaizduot, kad ten jų tiek daug. Kai prisiminiau, kaip trysčiojau, kad gal man jau vandenys bėga tai galiu pasakyt, kad TO su niekuo nesupainiosi.
Sąrėmių dar nejaučiau, nors aparatas lyg kažką jau ir fiksavo... nuotaika puiki, jokio nerimo ar dar kažko... vyras į kompaniją nieko nevalgo.
16.00 jau pradedu jausti kažką nemalonaus.
Daug vaikštau. Nuotaika dar labiau gerėja... jaučiu kad jau greit... MB jau išjungia telefoną, nes draugai nesupranta, kad leliuko taip greit nusipirkt negalima, juk būna ir eilės prie kasų
18.00 epidūras
Koks geras išradimas. Tik gaila, kad man jis sumažino sąrėmius, tai prireikė skatinamųjų... bet nuotaikos vistiek geros. MB jau pradeda nerimauti, kad leliui be vandens ten nepatogu. Aš jau ir valgyt užsimanau. Šokinėju ant kamuolio. Juokiuos, nors kartais ir pamaudžia. Kartoju sau, kad svarbiausia nusiteikimas...
20.00 jau susirenka daktarai.
Jaučiu kad jau kažkas man ten spaudžia. Gydytoja net išsižioja, sako mažutė jau pati stengiasi išvyst pasaulį.
4 stūmimai
20.40 gimė Luknytė 50 cm ir 3600 gr
gavom 10 balų pagal APGAR, daug pagyrimų mažutei ir mamytei - kad buvo šauni ir puikiai pasiruošusi gimdyvė
Tą vakarą tapom pačiais laimingiausiais tėveliais pasaulyje
Gal ir trumpa gimdymo istorija, bet... ar gali moters gyvenime būti dar laimingesnė akimirka už tą, kai išgirsti naujai užgimusio kūdikio verksmą, kai pajauti savo vaiką ant krūtinės, kai pamatai vyro ašaras ir išgirsti tylų bet prasmingą ačiū turbūt kad negali. Todėl mano visus nėštumo sunkumus, gimdymo skausmus privertė pamiršti ta laimingiausia gyvenime akimirka ir tik ją visą gyvenimą prisiminsiu
O čia mūsų mažoji Luknytė.
