kaip jums sekasi iškart po gimdymo vėl įeiti į gyvenimo vėžes, organizuoti savo darbus ir poilsį, bendrauti ir rūpintis kūdikiu? Kas baugina, kas sunkoka, ko dar nemokate ir pan., kas jums pagelbėja, ką patartumėt kitoms?
Gal kas radot kad ir gerų straipsniukų internete, aš štai siūlau vieną: http://www.e-mama.ru...order=0&thold=0
na, pradzia isties buvo nelengva, bet as manau, kad viskas vyksta labai naturaliai ir svarbiausia - vadovautis savo nuojauta, juk niekas geriau nezino ko reikia jos vaikeliui negu mamyte 
po gimdymo reikia paciai atsigauti, apsiprasti su mazyliu ir visi darbai gali palaukti. as tai vis ziuredavau i savo mazute ir atrode, kad negaliu atsiziureti, tokia ji man nuostabi! Man buvo pereinamasis laikotarpis iki 3 men., tada jau lengviau atsipuciau, nes baigesi pilvelio diegliai, vaikelis jau siek tiek ugtelejes, pradejau suprasti ko jis nori vienaip ar kitaip besielgdamas 
is aisku - pati didziausia parama yra SEIMA ju supratimas, meile padeda islikti tvirtai, vat taip!
po gimdymo reikia paciai atsigauti, apsiprasti su mazyliu ir visi darbai gali palaukti. as tai vis ziuredavau i savo mazute ir atrode, kad negaliu atsiziureti, tokia ji man nuostabi! Man buvo pereinamasis laikotarpis iki 3 men., tada jau lengviau atsipuciau, nes baigesi pilvelio diegliai, vaikelis jau siek tiek ugtelejes, pradejau suprasti ko jis nori vienaip ar kitaip besielgdamas is aisku - pati didziausia parama yra SEIMA
ju supratimas, meile padeda islikti tvirtai, vat taip!
o aš pilvuko dieglių nepajutau, nes kiekvienu maitinimu duodavau espumizano lašiukų (kaip reklama gavosi 
).
man sunkiausia buvo tai, kad mažylė nemokėdavo paimti krūties, o kai įduodavau, tai tuoj pat užmigdavo. ir kai reikėdavo maitinti aš labai nervuodavausi, bijodavau maitinimų, kad ji nepavalgo, kad nemoku krūties įduoti - ko pasekoje už savaitės pienas dingo
). man sunkiausia buvo tai, kad mažylė nemokėdavo paimti krūties, o kai įduodavau, tai tuoj pat užmigdavo. ir kai reikėdavo maitinti aš labai nervuodavausi, bijodavau maitinimų, kad ji nepavalgo, kad nemoku krūties įduoti - ko pasekoje už savaitės pienas dingo
O-o-o.. labai gera tema. 
Aš tai atsimenu, kai atėjau namo pirmą dieną po ligoninės, tai buvau apakus ir galvojau, kad tuoj arba apsižliumbsiu arba vyrą savo prilupsiu.
Aišku, kad apsižliumbiau. Nes vyras su chebra šventė dukters gimimą, tai to-o-oks jovalas namuose buvo.. Oj-oj. O aš tokia visa švarutė-baltutė, su švarute-baltute dukryte ant rankų, iš sterilios ligoninės aplinkos - o namuose bardelis. 
Bet čia viskas greit susitvarkė, net nežinau kaip, bet kažkaip man pavyko greit susitvarkyt. 
Dar atsimenu niekaip patogios vietos neradau, kad vaiką pamaitint.
Plius dar katė lakstė po kojomis visa pasiilgusi iš to džiaugsmo nežinojo kur įlyst.
Kaip tik vyras sunkiai ir daug dirbo - toks žiaurus laikotarpis buvo darbinis.
Vienžo pirmom dienom namuose tai buvo man nekas.
Bet čia manau, kad kiekvienam savaip.
Aš, pvz., pirmus mėnesius labai žliumbdavau dėl nieko. Šiaip būna žiūri teliką, arba šiaip vaiką maitini, pagalvoji apie ką nors ir bi-i-i.. pradedi žliumbt. Bet pradedi galvot dėl ko, ogi nėr dėl ko ir nustoji.
Viskas praeina - savaime susitvarko, tik reikia šiek tiek palaukti.
Aš tai atsimenu, kai atėjau namo pirmą dieną po ligoninės, tai buvau apakus ir galvojau, kad tuoj arba apsižliumbsiu arba vyrą savo prilupsiu.
Aišku, kad apsižliumbiau. Nes vyras su chebra šventė dukters gimimą, tai to-o-oks jovalas namuose buvo.. Oj-oj. O aš tokia visa švarutė-baltutė, su švarute-baltute dukryte ant rankų, iš sterilios ligoninės aplinkos - o namuose bardelis. Bet čia viskas greit susitvarkė, net nežinau kaip, bet kažkaip man pavyko greit susitvarkyt. Dar atsimenu niekaip patogios vietos neradau, kad vaiką pamaitint.
Plius dar katė lakstė po kojomis visa pasiilgusi iš to džiaugsmo nežinojo kur įlyst.
Kaip tik vyras sunkiai ir daug dirbo - toks žiaurus laikotarpis buvo darbinis.
Vienžo pirmom dienom namuose tai buvo man nekas.
Bet čia manau, kad kiekvienam savaip.
Aš, pvz., pirmus mėnesius labai žliumbdavau dėl nieko.
Šiaip būna žiūri teliką, arba šiaip vaiką maitini, pagalvoji apie ką nors ir bi-i-i.. pradedi žliumbt. Bet pradedi galvot dėl ko, ogi nėr dėl ko ir nustoji. Viskas praeina - savaime susitvarko, tik reikia šiek tiek palaukti.
Na pirma dieną , tiksliau vakarą kai grįžom tai tikrai neviltis buvo apėmus, per daiktus įvairius praeit negali, o lelius vis rėkia, kur ką geriau sudėt nežinia Tačiau kitą dieną gerai viską apgalvojau kaip bus patogiau visiems ir vėliau su kiekviena diena vis daugiau tvarkos atsirado, o ir daiktai kai kurie pasirodė nereikalingi...Tiesa vyras 1 sav. buvo atostogu pasiemęs, taigo apsipratom abu su nauja situacija Šiaip aš tikrai galvojau kad bus sunkiau viskas, nors 
didžiulis rėksnys pasitaikė
Tačiau kitą dieną gerai viską apgalvojau kaip bus patogiau visiems ir vėliau su kiekviena diena vis daugiau tvarkos atsirado, o ir daiktai kai kurie pasirodė nereikalingi...Tiesa vyras 1 sav. buvo atostogu pasiemęs, taigo apsipratom abu su nauja situacija Šiaip aš tikrai galvojau kad bus sunkiau viskas, nors didžiulis rėksnys pasitaikė
Jei ne vyras ir ne mano mama, turbūt būčiau sunkiai susitvarkiusi.2 sav. l. sunkiai vaiksčiojau.Todėl pagalba labai pravertė.Jaudinausi dėl kiekieno menkniekio,dabar net atrodo juokinga.Otada būdavo iki ašarų.pvz.vaikutis po valgio truputį atpildavo, o man jau atrodydavo katastrofa.
Džiugu kai turi kas tau padėtų,patartų ar tiesiog nuramintų.
Džiugu kai turi kas tau padėtų,patartų ar tiesiog nuramintų.
Turbut baime ir nezinomybe pirmom dienom neisvengiama 
as irgi visko bijojau, kad neprivalgo, kad mazai tustinasi, daug rekia galima sakyti istisai.......t.t. bet su laiku viskas susitvarko.Pirmom dienom sakiau visiems, kad viskas gerai, nors kaip dabar pagalvoju visai nebuvo gerai 
gal dar po keliu menesiu sakysiu, kad ir kaip dabar visai nebuvo gerai 
Mano vyras man labai padejo pirmom dienom ir dabar padeda, nors nebe tiek 
Po truputy, po truputy ir viskas susidelioja i vietas 
as irgi visko bijojau, kad neprivalgo, kad mazai tustinasi, daug rekia galima sakyti istisai.......t.t. bet su laiku viskas susitvarko.Pirmom dienom sakiau visiems, kad viskas gerai, nors kaip dabar pagalvoju visai nebuvo gerai gal dar po keliu menesiu sakysiu, kad ir kaip dabar visai nebuvo gerai Mano vyras man labai padejo pirmom dienom ir dabar padeda, nors nebe tiek Po truputy, po truputy ir viskas susidelioja i vietas
O man sunkiausias klausimas siuo metu: KA VALGYTI? 
...aisku ne del saves...del mazosios 
. Kai prasideda jai pilvuko diegliukai ir baisus rekimas, galvoju: "Tai ka sikart suvalgiau tokio?..." Atrodo, kad kolkas neatrandu sasaju tarp jos pilvuko skausmu ir mano suvalgyto maisto. Kartais atsisakau kazko - pvz. pieno produktu - ir lyg kita diena ramiau, bet ziurek ir toliau ju nevartoju, o dar kita - vel vaikas rekia... 
O be to visai nezinau kaip palaikyti stiprybe savajame organizme. Obuoliu negalima - pus pilvuka, citrusiniu vaisiu taip pat - vaika gali alergizuot... O organizmas ir taip po gimdymo nusilpes...
KA JUS VALGOT, mamos?
...aisku ne del saves...del mazosios . Kai prasideda jai pilvuko diegliukai ir baisus rekimas, galvoju: "Tai ka sikart suvalgiau tokio?..." Atrodo, kad kolkas neatrandu sasaju tarp jos pilvuko skausmu ir mano suvalgyto maisto. Kartais atsisakau kazko - pvz. pieno produktu - ir lyg kita diena ramiau, bet ziurek ir toliau ju nevartoju, o dar kita - vel vaikas rekia... O be to visai nezinau kaip palaikyti stiprybe savajame organizme. Obuoliu negalima - pus pilvuka, citrusiniu vaisiu taip pat - vaika gali alergizuot... O organizmas ir taip po gimdymo nusilpes...
KA JUS VALGOT, mamos?
Aš manau (o ir skaičiau 
), kad sąsajos tarp mamos valgomo maisto ir vaikučio pilvuko pūtimo nalabai aiškios 
Bet kokiu atveju, daugeliui vaikų pilvukus pučia beveik nepriklausomai nuo to, kaip ammso save riboja, yra daug teorijų, kodėl taip yra, pvz. esą, formuojasi žarnynas ir panašiai.
Aš pati valgiau beveik viską, ypač visokias košes su neagresyviom daržovėm, daug kokybiškos virtos mėsos ir ypač - pieno produktų
), kad sąsajos tarp mamos valgomo maisto ir vaikučio pilvuko pūtimo nalabai aiškios Bet kokiu atveju, daugeliui vaikų pilvukus pučia beveik nepriklausomai nuo to, kaip ammso save riboja, yra daug teorijų, kodėl taip yra, pvz. esą, formuojasi žarnynas ir panašiai. Aš pati valgiau beveik viską, ypač visokias košes su neagresyviom daržovėm, daug kokybiškos virtos mėsos ir ypač - pieno produktų
Kol nepagimdžiau, niekaip negalėjau suprasti, kaip moterys suserga ta pogimdyvine depresija. Sugrįžus iš ligoninės namo su leliuku ant rankų, pasirodė, jog žemė slysta iš po kojų, pasipylė ašaros, supratau, jog gyvenimas iš tikrųjų radikaliai pasikeitė, buvo labai sunku, kažko išsigandau. Tačiau stengdamasi nusiraminti žiūrėjau į savo mažąją pasakėlę ir kuo daugiau šypsojausi jai, nors ir per ašaras. Po to pasipylė skambučiai iš mamos, anytos, brolienės,visos siūlėsi padėti, tačiau tos pagalbos atsisakiau. Dabar, kai pagalvoju, tai buvo tikrai protingas žingsnis. Grįžus iš gimdymo namų , pirmą dieną gulėjau lovoje, šalia pasiguldžiau mažę, kai ji verkdavo duodavau jai krūtį. Begulint kilo daugybė klausimų, kamavo nežinomybė kaip viskas bus, norėjosi šokt iš lovos ir tvarkyt namų reikalus, juk aš mama ir žmona, bet pagalvojus, tai kam gi tas vyras reikalingas? Tegu sukasi kaip išmano, kol atgausiu jėgas. O jėgas atgavau palaipsniui, kai vyras išėjo į darbą. Namuose likau viena, taikiausi prie dukrytės režimo, o laisvu laiku, jei tik išgalėdavau,tvarkiausi, dariau valgyt. Taip bėgo dienos, iš galvos išdilo tie pirmieji klausimai, kurie vedė prie nežinomybės, buvo ramiau. Kažkaip viskas atsistojo į savo vietas, matyt, taip jau tos motinos gamtos viskas sutvarkyta. Mano manymu labai svarbu savarankiškumas. Jei tik įstengiate, tai pirmą mėnesį atsisakykite visų pagalbų siūlomų iš šalies,nes, kai yra daug patarimų ir nuomonių, galva tik susisuka ir nieko doro iš to tikrai nesigauna. 
ir kuo daugiau šypsojausi jai, nors ir per ašaras. Po to pasipylė skambučiai iš mamos, anytos, brolienės,visos siūlėsi padėti, tačiau tos pagalbos atsisakiau. Dabar, kai pagalvoju, tai buvo tikrai protingas žingsnis. Grįžus iš gimdymo namų , pirmą dieną gulėjau lovoje, šalia pasiguldžiau mažę, kai ji verkdavo duodavau jai krūtį. Begulint kilo daugybė klausimų, kamavo nežinomybė kaip viskas bus, norėjosi šokt iš lovos ir tvarkyt namų reikalus, juk aš mama ir žmona, bet pagalvojus, tai kam gi tas vyras reikalingas? Tegu sukasi kaip išmano, kol atgausiu jėgas. O jėgas atgavau palaipsniui, kai vyras išėjo į darbą. Namuose likau viena, taikiausi prie dukrytės režimo, o laisvu laiku, jei tik išgalėdavau,tvarkiausi, dariau valgyt. Taip bėgo dienos, iš galvos išdilo tie pirmieji klausimai, kurie vedė prie nežinomybės, buvo ramiau. Kažkaip viskas atsistojo į savo vietas, matyt, taip jau tos motinos gamtos viskas sutvarkyta. Mano manymu labai svarbu savarankiškumas. Jei tik įstengiate, tai pirmą mėnesį atsisakykite visų pagalbų siūlomų iš šalies,nes, kai yra daug patarimų ir nuomonių, galva tik susisuka ir nieko doro iš to tikrai nesigauna.
Aš irgi nelabai supratau, kas ta pogimdyvinė depresija, o pati ją patyriau jau antrą dieną po gimdymo, gal tai netikroji depreseja, bet kažkas tokio. Vaikas neima krūties, rėkia, atsisėdu ir verkiu, kol seutė rodo kaip taip daryti, tol lyg ir ima, bet kai reikia pačiai, vėl ašaroju, o taip gėda, juk palatoj ne viena. Atvažiuoja namiškiai, atrodo aprimstu, išvažiuoja vėl verkiu. Grįžau namo, biškutį geriau. Bet vaikas rėkia, nežinau kodėl ir vėl isterija. Krūtinę skauda, vienos krūties iš viso neima, nes nėra spenelio, bijau mastito ir uždegimo. Niekur išeiti negaliu, gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, nežinau kaip toliau gyventi, nors labai drąsina ir mama ir vyras ir sesuo. Nežinau ką be jų daryčiau. Ir dabar sėdžiu ir tuoj pradėsiu ašaroti. Greičiau mano mergytė nors kiek paaugtų, gal būtų nors kiek lengviau...
sakai, greičiau mergytė paaugtų , aš irgi su pirmom to norėjau, kai pasigimdysi pagranduką, manysi kitaip, kad tik ilgiau išliktų tokios dienos 
, man tai pirmą dieną buvo visai smagu, grįžau, viską šeimyna sutvarkė, aš tik išsikrausčiau iš ligoninės maišus, susidėliojau viską, ko reikia kūdikiui, patogiau, nuvariau dar į prekybos centrą (nes jaučiaus gerai), su šeimyna atšventėm sesės atėjimą, bet kitą dieną jaučiaus kaip invalidė, skaudėjo nugarą, apačioj tarpvietės raumenis , štai tau kad nori, o trečią dieną tai išvis , tie patys skausmai, plius sukilo nuo krūtų temperatūra, darės guzai, laktastazė , krėtė tai šaltis, tai karštis pylė, kvietėm greitąją, siūlė ligoninėn, bet kai pasakė, kad gimda tai normaliai traukias, kraujo nepagausėję, apsiraminau, atsifutbolinau, pažadėjau dirbt su krūtim kaip nors ir stebėt temperatūrą, dar žvakutes naudot, tiesa, dar buvau per ankštu korsetu susiveržus, tai kol kas numečiau jį, o dukros kai man bloga vis lenda su savo smulkmeniškais reikalais, nedadaro, kas sakyta, mažė lovytėj verkia , tai vyresnėlei teko našta, tai žinduką mažei kaišiot, tai tą, tai aną atnešt ir pan...gerai, kad tas košmaras praėjo.
Kas sunku?Iš pradžių irgi buvo sunku rasti tinkamą pozą žindymui, sunkoka rankovytes įmaut, ligoninėj jaudinaus apiplaudama mažylę, kad tik neiškristų, vistiek atpratus nuo tokių gabaritų .Naktim po pusę nakties pravaikščiot su maže, kai jai pilvuką skauda, sunkoka, daros silpna (net vyrui, sakė, linksta kojos ir silpna), nors mes ir taip su vyru pakaitom tai darom.Bet nieko, negaliu atsižiūrėt į savo angelėlį, viskas tuoj pat pasimiršta, kad tik sveiki augtume.Gerai, kad vyras sutvarko viską namuose, padaro viską, ką sakau.
Dar sunku dalyti dėmesį ir kitoms 2 dukrytėms, bijau, kad neliktų nuošaly, dėl to esu įsitempus, bet kol kas vistiek privaklau daugiausiai laiko skirt mažylei, maitinu ir maitinu, kad tik ištuštintų man krūtis, o kai tik nors kiek pamiega, tada pasitvarkau, ką nors greito pasigaminu, vis prie kompo, dienos lekia greit.
Mane visa tai labai džiugina, nieko baisesnio nei įsivaizdavau, kol kas nėra, džiaugiuos viskuo, nes tai paskutinis kartas pasidžiaugt, pasimėgaut brandesne motinyste
, aš irgi su pirmom to norėjau, kai pasigimdysi pagranduką, manysi kitaip, kad tik ilgiau išliktų tokios dienos , man tai pirmą dieną buvo visai smagu, grįžau, viską šeimyna sutvarkė, aš tik išsikrausčiau iš ligoninės maišus, susidėliojau viską, ko reikia kūdikiui, patogiau, nuvariau dar į prekybos centrą (nes jaučiaus gerai), su šeimyna atšventėm sesės atėjimą, bet kitą dieną jaučiaus kaip invalidė, skaudėjo nugarą, apačioj tarpvietės raumenis , štai tau kad nori, o trečią dieną tai išvis , tie patys skausmai, plius sukilo nuo krūtų temperatūra, darės guzai, laktastazė , krėtė tai šaltis, tai karštis pylė, kvietėm greitąją, siūlė ligoninėn, bet kai pasakė, kad gimda tai normaliai traukias, kraujo nepagausėję, apsiraminau, atsifutbolinau, pažadėjau dirbt su krūtim kaip nors ir stebėt temperatūrą, dar žvakutes naudot, tiesa, dar buvau per ankštu korsetu susiveržus, tai kol kas numečiau jį, o dukros kai man bloga vis lenda su savo smulkmeniškais reikalais, nedadaro, kas sakyta, mažė lovytėj verkia , tai vyresnėlei teko našta, tai žinduką mažei kaišiot, tai tą, tai aną atnešt ir pan...gerai, kad tas košmaras praėjo.Kas sunku?Iš pradžių irgi buvo sunku rasti tinkamą pozą žindymui, sunkoka rankovytes įmaut, ligoninėj jaudinaus apiplaudama mažylę, kad tik neiškristų, vistiek atpratus nuo tokių gabaritų
.Naktim po pusę nakties pravaikščiot su maže, kai jai pilvuką skauda, sunkoka, daros silpna (net vyrui, sakė, linksta kojos ir silpna), nors mes ir taip su vyru pakaitom tai darom.Bet nieko, negaliu atsižiūrėt į savo angelėlį, viskas tuoj pat pasimiršta, kad tik sveiki augtume.Gerai, kad vyras sutvarko viską namuose, padaro viską, ką sakau.Dar sunku dalyti dėmesį ir kitoms 2 dukrytėms, bijau, kad neliktų nuošaly, dėl to esu įsitempus, bet kol kas vistiek privaklau daugiausiai laiko skirt mažylei, maitinu ir maitinu, kad tik ištuštintų man krūtis, o kai tik nors kiek pamiega, tada pasitvarkau, ką nors greito pasigaminu, vis prie kompo, dienos lekia greit.
Mane visa tai labai džiugina, nieko baisesnio nei įsivaizdavau, kol kas nėra, džiaugiuos viskuo, nes tai paskutinis kartas pasidžiaugt, pasimėgaut brandesne motinyste
