O viskas prasidėjo taip
..Visą gyvenimą negalėjau pasigirti reguliariom mėnesinėm, ciklas visad svyravo 35-40dienų. O pasikeitus gyvenimo sąlygom ar dar nežinia nuo ko,būdavo ir dar daugiau nusitęsia.Tačiau nepaisant to,niekad nevartojau kontraceptikų ir su vyru(tuomet dar savo sužadėtiniu 
) naudojom tik natūralų planavimą.Ir kai eilinį kartą vėluojant mėnesinėms sugalvojau pasidaryti nėštumo testą, 99proc.buvau tikra,kad atsakymas bus neigiamas 
Todėl galima tik įsivaizduoti mano reakciją,pamačius dvi juosteles 
Žinoma,nepatikėjau.Ir kitas veiksmas buvo 'išvyka' į vaistinę pirktis kito testo, kuris vėlgi parodė tą patį 
Va.Apie tas dvi juosteles būsimam tėčiui buvo pranešta iš karto ir gal kiek netokiu būdu - parašiau tam vargšeliui elektroninį paštą į darbą - net neįsivaizduoju jo reakcijos..Ne,ne tai,kad leliukas buvo nelaukiamas - tiesiog jis buvo labai labai netikėtas..Ir sužinojome apie jį likus kelioms savaitėms iki mūsų vestuvių. O dar įdomiau yra tai,kad tą dieną,kai dariausi testą (buvo penktadienis),kaip tik turėjau važiuoti savaitgaliui į sostinę,kur manosios draugės ruošė man mergvakarį..Na,kelionės neatšauksi,todėl kaip ir planuota,vakare išlėkiau. Aišku,mintys sukosi visai ne apie tai..Na,mergvakaris buvo šaunus,prisiminsiu visą gyvenimą,bet juk aš ne apie tai
Šaunios buvo ir pačios vestuvės,ir povestuvinė kelionė i Turkiją..
O visą nėštumo laikotarpį prisimenu kaip pačius geriausius mėnesius savo gyvenime..Tiesa,patikėti,kad esu nėščia,sunkiai sekėsi - nejutau nei būdingųjų požymių - pykinimo,vėliau tinimų,rėmens ėdimo ir pan.Ir jei ne augantis pilvas,o vėliau prisidėję ir mažulio spyriukai,tikrai sunkiai patikėčiau.Buvau 'aktyvi' iki pat paskutiniųjų dienų - dirbau iki 8mėn.,negalėdavau nė dienos išsėdėt kur neišėjus,kitaip su manim sunkiai susikalbėdavo žmonės
Ir pilviukas buvo mažas - ginekologė kartą mane balerina pavadino 
Na,o niūriomis dienomis,kai išeiti kur tikrai buvo prastas oras,lindėdavau supermamose 
Skaitydavau naudingus patarimus,pliurpdavau vasarinukių ir klaipėdiečių forumuose.Pagal visų bobučių pastebėjimus,kinų lenteles ir echoskopus mums pranašavo berniuką.Na,o pati tuo įsitikinau,kai 33sav. echoskopijos metu ekrane pamačiau vyriškus "atributus".
O ir gimdymo datų turėjau bent kelias,kurios varijavo nuo vasario 8d. iki vasario 22d.Todėl nieko keisto,kad įdomumo dėlei draugai,tėvai ir pažįstami spėliojo datas,kada gi aš išsilukštensiu. Ir,kas be ko,labai nervindavo,praėju kuriai datai,gaunamos žinutės su klausimu "Ar jau???".O kadangi supermamos liniuotė irgi rodė praėjus 40savaičių,tai neiškentus pasikeičiau parašą į "Kai gimdysiu - parašysiu
".Iš tiesų vargino tas laukimas..O ir gydytoja,po apžiūros vasario 15d. pasakė,kad viskas jau labai nebetoli,bet jei nepagimdysiu iki pirmadienio,išrašo siuntimą į patologinį..Aš gultis į ligoninę labai jau nenorėjau,todėl pagal visų patarimus,skatinausi visais įmanomais būdais.Ir NIEKO.Mūsų ožiukas buvo užsispyręs.Taigi,susitaikius su ta mintim,kad teks gultis į ligoninę,sekmadienį dar išsitempiau vyrą prie jūros,vakare skaniai pavalgiau ir nuėjom gulti.Tiesa,sekmadienio vakarą pamačiau neaiškias išskyras - pamaniau,negi kamštis? - bet,nedėdama į jį didelių vilčių,nuėjau gult.O apie 5ryto pajutau pirmuosius pamaudenimus.Tokius vos vos.Kurie kartojosi tai kas 20min,tai vėl dingdavo.Susiruošę išvažiavom į ligoninę.Priėmimo skyriuje (apie 11-12val.) mane išsiklausinėję akušerės negalėjo nuspręst,ar siųsti į patologinį,ar jau į gimdymo skyrių.Bet nutarė vistik guldyti į patologinį,sakydamos,kad bet kada galima pervesti bus jei ką.
Na,o patologiniame po apžiūros gydytoja pasakė,kad atsidarymas jau 4-5cm.
Ir be jokių skausmų praktiškai.Taigi,liepė stebėt ir pažadėjo,kad pagimdysiu šįvakar arba ryt ryte.Kadangi neaišku buvo,kas kada vyks,tai saviškį teko leist į darbą,su tikimybe būti iškviestam. Po apžiūros skausmeliai suintensyvėjo,ėmė dažniau kartotis.Bet kažkaip netikėjau,kad gimdymas artėja.Pavalgiau ligoninės pietus(buvo kopūstų sriuba ,pliurpiau ir juokavom su palatos draugėm,kol praėjus dar porai valandų nutariau dėl viso pikto nueit pas gydytoją ir paklaust,ar kas nors stumiasi į priekį.Na ir ką - atsidarymas buvo jau 6cm.! Gydytoja liepė nedelsiant krautis daiktus ir keliauti į gimdymo skyrių.Man iš to netikėtumo rankos ėmė drebėti,daiktai į tašę nebetelpa,palatos draugės netiki,kad aš su 6cm. atsidarymu galėjau su jomis juokauti,akušerė atėjus liepia skubintis,nes ji nenorinti čia močiute tapti,mano brangiojo telefonas išjungtas..Žodžiu,visiška panika Dar tik eidama pro palatos duris išgirstu akušerės balsą ir juoką "Tu ką,panele,su treningais eini gimdyt ??"Pasirodo,aš iš to 'strioko' ant viršaus apsivilkau ligoninės naktinius ir chalatą,pamiršdama nusivilkti,kas buvo po jais Taigi,apie 16val.aš jau gimdymo skyriaus palatoje laukiu savo brangiojo..Matuojami vaisiaus širdies toniukai,spėju pasidairyt po palatą - skausmai dar visai pakenčiami.Atvažiuoja ir mano brangusis.Atėjęs gydytojas nupasakoja visą situaciją - kad normaliame gimdyme per valandą atsiveria 1cm.,todėl apie 20val.teoriškai atsidarymas turėtų būti 10cm.,na,kaip ir turėčiau gimdyti. O jei netyčia viskas pasisuktų kiek kitaip,liepia pranešti ir palieka mus su vyru vienus, tiesa,dar informuodamas, kad kaip tik tą 20val. keičiasi pamaina, todėl tikriausiai gimdysiu prižiūrima kitos gydytojos. Ir pamini, kad apie epidūrą nėr ko ir galvot.
Na, tai ir laukėm. Atėjusi akušerė vis pasižiūri į toniukų kreives, nusistebėdama, kad sąrėmiai dažni, bet neilgi (tuo metu mane buvo suėmęs pyktis pagalvojau, na, nuo to,kad jie neilgi,neskauda mažiau).
Laikas nuo 18.30 kažkur ėmė slinkti lėčiau..O lygiai 20val. mane vėl nuvedė apžiūrai. Ir ką atsidarymas 9cm.!Tuomet nuleido vandenis ir liepė vaikščioti.Uj, va tada tai jau skaudėjo..Atvedė ir mano brangųjį su visais daiktais. O jam tokia atrakcija sovietinių laikų gimdykla, su savo lempom ir plytelėm, kad puolė fotografuot su telefonu. Beje,šiek tiek nukrypsiu gal todėl, kad tikėjausi kažko dar baisesnio, tos senosios gimdyklos visai nebuvo bjaurios man..O be to,visiem dabar kartoju kai skauda, tai nusispjaut, ar sienos auksinėm, ar sovietinėm plytelėm išklijuotos..
Apie 20.30val. mane paguldo ant įžymiojo stalo, liepia laukt stangų ir t.t. O atėjus laikui stumt, pasirodo,kad teisingai stumt nemoku
Nepadėjo nei kursuose gauta informacija, nei akušerės nurodymai..O dar kai visi tuos nurodymus tik ir dalina, o tau skauda, ir sako,kad blogai, tik pyktis ima..Na, bet truputį po truputį ir galiausiai 21.15val gaunu savo pilviuko gyventoją ant pilvo..Tokį šiltutį ir knirkiantį..Ir aišku, iškart apsiašaroju..Dar tiesa,pagalvoju o kodėl niekas jam per užpakalį neužplojo,kad jis suriktų Na,o toliau sekė visi pabaigiamieji darbai..Mane tvarkė akušerė, su kuria dar spėjom draugiškai paplepėti ir pajuokauti.Vyras tuomet buvo prie vaiko,jį kalbindamas ir rašydamas žinutes.
Taigi,po poros valandų,tą patį vakarą buvom perkelti ir į pogimdyvinį skyrių. Per tą greitą vyksmą pamirštam paprašyti šeimyninės palatos ir gaunam vienvietę. Taip jau gavosi, kad pirmąją naktį visi miegojom (nors nelabai aišku,kiek ten kiekvienam to miego buvo) vienoje lovoje leliukas šalia manęs,kad nesušaltų, o tėtis kojūgalyje susirietęs
Tai irgi juokauju sakau,per vieną dieną spėjom pasisvečiuoti ir patologiniame, ir gimdymo, ir pogimdyviniame skyriuje..
O šiaip tai iš tiesų noriu labai padėkoti visam GN kolektyvui visų šitų trijų skyrių už labai šiltą bendravimą, už žinojimą, kad drąsiai galiu kreiptis pagalbos..Ir tiesa, su niekuo nebuvau susitarus ir niekam nieko nemokėjau..Taigi, yra gerų žmonių, kurie ne pinigais viską matuoja..Ir vat šitiems žmonėms esu labai dėkinga, kad šias Šv. Velykas galėjome švęsti jau trise...
