. Vyras pabučiavo tada į pilvą ir pasakė na pasigaminom leliuką. Kaip dabar pamenu, kaip išvadinau naivuoliu, kad nuo vieno karto niekas neužkimba. Deja 
. Kažkaip pradėjo man keistis nuotaika, priaugau svorio, na dar dingo mmm, bet visa tai nurašiau stresui darbe. Na kai mmm nepasirodė daugiau nei mėnesį pasiguodžiau draugei , ji pasiūlė nusipirkti testuką. Aišku testukas teigiamas, aš apsiverkiu, vyras klausia kodėl , o aš sakau,kad neturėsim kur lovelės statyt 
Kai nuėjau pas gydytoją mums jau buvo 10 savaičių. Gimdymo data lapkričio 12. Nėštumas buvo lengvas , jokių pykinimų ar silpnumų, tik džiaugsmingas laukimas.
Paskutinis mėnuo pats ilgiausias taip noriu kuo greičiau pagimdyti. Likus 2 savaitėm iki gimdymo nuperkam lovytę, pakloju ją , kiekvieną vakarą paglostau patalėlius ir bandau įsivaizduoti koks bus mūsų vaikelis, kas gims nežinojom.Štai ir lapkričio 12, gimdymo požymių jokių. Nuvažiuojam pasitikrinam pas gydytoją, ji paleidžia namo. Taip ir važinėjom kasdien pasitikrint iki 20 dienos, tada jau pasiguldo i ligoninę. Ir vėl kasdieninės apžiūros , o vaikelis į pasaulį nenori. Tėtis kas vakarą kalbasi su pilvuku ir prašo ateiti, bet vaikiukas neklauso mūsų.
22 dienos vakare apžiūri gydytoja kažką pakrapšto ir liepia laukti , jei naktį niekas nesidaro, tada jau teks gimdyti bet kokiu atveju. Visą naktį nemiegu ir verkiu ir džiaugiuos, krečia drebulys ir iš baimės ir iš džiaugsmo, kad pagaliau. Taip ir praėjo naktis, aš negimdau, ryte susirenku daiktus ir keliaujam į gimdyklą, paskambinu vyrui, kad atvažiuotų. Gimdykloje nuleidžia vandenis ir vėl laukia, jokių sąrėmiu. Pasikalbam su daktare nieko nebus reiks skatint, pradeda lašint skatinamuosius mažytėm dozėm sąrėmių nėra, dozės didėja, pradeda mausti pilvą, bet labai silpnai. Ateina daktarė, patikrina, per mažai veiklos, dozės dar didėja skausmas irgi
, kenčiu kiek galiu. Atvažiuoja vyras .Verkiu ir džiaugiuosi su pasidaro lengviau. Bet trumpam skatinamųjų dozė vėl didinama, jau nebegaliu pakęsti skausmo ,verkiu , vyras glaudžia prie savęs,apsikabinu, bet nelabai padeda. Dėl didelės dozės skatinamųjų sąrėmiai labai dažni, skausmo jau nebepakeliu, paprašau epidūro. Pasidaro lengviau ir akyse šviesiau 
. Bet neilgam nuo epidūro neatsidarinėja kaklelis, net su skatinamaisais. Gaunu dozę kažkokių vaistų, nuo kurių man pradėjo sukti galva, mačiau laipiojančius voriukus ant lubų, kurių niekas nematė, vietoj vieno mano vyro atsirado du . Na bet pasirodo vaistai suveikė, gydytoja ateina ir pasako tuoj gimdysim. Deja vaikučio galvytė įstrigo ir niekaip neišlenda. Nuskausminamųjų negali leisti, nuo skausmo jau nebegirdžiu nieko tik matau vyro veidą ir girdžiu jo balsą, kad viskas bus gerai, o aš jam kartoju,kad nebepagimdysiu 
.Matau krūvą daktarų aplink, apžiūri, kažką kalbasi išeina, slaugutė glosto man kojas,vyras laiko apsikabinęs.Vėl sugrįžta daktarai pažiūri , girdžiu kaip sako vyrui pabandom kelis kartus stumt jei nieko, vežam į operacinę, vyras žiūri į mane pilnom akim ašarų, bet sako viskas bus gerai mažute, mes pagimdysim. Verkiu nenoriu ,kad mane opruotų, bet nenoriu ,kad ir mano vaikeliui būtų blogai. Daktarė sako bandom gal pavyks, įkvepiu ir stumiu , gydytoja užgula pilvą spaudžia o aš stumiu, nekvėpuoju, stumiu, vyras girdžiu sako įkvėpk įkvėpk, įkvepiu vėl sąrėmis vėl stumiu , nekvėpuoju turbūt daugiau nei minutę, nes vyras vėl sako įkvėpk , įkvėpk mažute. Po kelių tokių stūmimų išgirstu vaiko verksmą, vyras sako berniukas, bučiuoja ir sako ačiū, verkiu. Paguldo ant pilvo man mažiuką, mini tėčio kopija 
, taip gera ir ramu pasidaro.Dabar mums jau beveik 5 mėn., vardas Matas- (hebr. k.) "Dievo dovana". Be proto mylim savo mažiuką
.
