Kalėdas atšventėm ramiai namie su vyru, apgaubti laukimo skraistės, tačiau nieko neivyko, kagi laukem toliau, gydytoja ramino viskas gerai laukit, dienos ėjo, ir štai gruodžio 30 diena vyras dar pasijuokė nu gal saliutų laukia? pasirodo neklydo.
gruodžio 31 5 valanda ryto pasibeldei tu, nutekejo vandenys, širdim jaučiau kad viskas gerai ir ligoninėn neskubejau. i ligonine atvažiavom 10 ryto, po apziuros paaiškėjo kad atsidarymas tik per piršta, mus apgyvendino palatoi, laukėm valanda, vėl apžiura ir vėl nieko, dar valanda ir vel jokio praktiškai judėjimo, mus iškėlė i gimdykla šitaip laukė iki 5, paskui daktaras jau prijungė lašaline su maistu tau ir skatinamaisiai man, reikalai pradėjo taisytis bet labai labai lėtai, apie 6 man suleido nuskausminamuju nes saremiai pasiekė viršūnę, davė valanda pailsėt. vyras tarp sarėmiu ir nugaros masažavimu lakstė koridoriun ir telefonu raportavo kaip reikalai, aštunta suleido dar kažko kad dar labiau pagreitint ir po beprotišku sarėmiu serijos prasidėjo stangos, pamenu tik kaip sukauppusi visas jėgas sakiau vyrui bėk daktaro užėjo stangos, jis visas baltas kaip paklodė išbėgo daktaro, tada jau viskas vyko greitai, prisimenu kaip man dėjo deguonies kaukia kad nenualpčiau, kaip liepė stumti, kaip padėjo tau saulyte išvysti pasauli.
prisimenu is laimės apsiašarojusi jau nebe vyrą, o TĖTĮ
, pamenu kad tu neverkei nes tau buvo pernelyg įdomu, kas čia per žmonės, pamenu kaip tave mažute ir bejege piirma karta uždėjo man ant pilvo, kaip ta nakti mes nemiegojom o tyrinejom tave, tavo bruožus... tai buvo pati nuostabiausia naujametinė dovana kokia tik galejom gaut, ir tegu niekas nedrysta sakyt kad stebuklu nebūna, netikėk TU esi pats tikriausias stebuklas man ir tėčiui mylim TAVE, mūsų saulyte.
