Deja, šeštame nėštumo mėnesy atsidūriau ligoninėje. Dažnai "kietėjo" gimda. Jaučiausi kaip su akmeniu pilve. Kad man gali grėsti persileidimas net negalvojau. Maniau, jog guliu profikaltiškai. Vėliau vyras atsargiai paaiškino, kas man grėsė. Ligoninėje praleidau apie dešimt dienų ir grįžau į namučius.Apie gymdymą buvau prisiklausiusi visko! Deja, tik viena moteris sakė, jog vaikus gimdyti jai juoko darbas!
Kad būtų drąsiau, prašiau vyro dalyvauti gimdyme (juk pirmas kartas buvo
). Jis mielai sutiko. Beliko laukti "baisiosios" (taip tą dieną vadino viena kaimynė).Atėjo ta diena, kai pas ginekologę atėjau paskutinį kartą. Vyras nekantravo už durų, nes planavome tądien važiuoti prie ežero. Jis labai norėjo meškerioti, o aš visą rytą saviškiams juokavau: "Šiandien gimdysiu. Ot pamatysit".
Ginekologė, apžiūrėjusi mane paklausė, ar nenorėčiau šiandien gultis į Akušerijos skyrių. Iki gimdymo nustatytos datos buvo likusi savaitė, bet ginekologė įtarė, jog galiu nesulaukti tos birželio 15 d.
Nors problemų dėl atvažiavimo prasidėjus gimdymui nebūtų buvę, nes su vyru gyvenu netoli ligoninės, gultis sutikau. 
Vyras šią žinią sutiko truputį nusiminęs. Pazyziau, kad žvejoti nevažiuotų. "O jei gimdysiu šiandien?" - paklausiau. O jis tik paprašė: "Būk gera, šiandien negimdyk!" Na taip, pamaniau, tu vaikiukui tai pasakyk.
Įėjusi į palatą beveik iš karto moterims pasakiau: "Vyras išvažiavo žvejoti, o aš imsiu ir pagimdysiu".
Apžiūrėjusi mane vyr. gydytoja tarė : "Šok ant gimdymo stalo! Tuoj gimdysi!".
Na va, pamaniau, prisijuokavau.
O kurgi sąrėmiai? Man tik truputį maudė ties pusiauju, ir viskas!Šeštą vakare aš jau gulėjau ant gimdymo stalo. Vyr. gydytoja vaikščiojo po gimdyklą ir pasakojo, koks nuostabus už lango oras. "Taip,- tariau.- O vyras žvejoja!".
Kad gimdau nepranešiau niekam. Kad nesijaudintų. Norėjau padaryti staigmeną. Patikėkit - buvo!
Gydytoja leido pajusti porą stipresnių sąrėmių. Į veną kapsėjo lašalinė. Kita ranka galėjau laikytis už gimdymo stalo rankenos. Suleido nuskausminamuosius. Visas personalas, buvęs šalia manęs, buvo malonus ir dėmesingas. Gal ir keistai nuskambės, bet gimdymo metu galvojau apie žvejojantį vyrą, namiškius, kurie galbūt spokso kokį vakarinį serialą. O aš va gimdau!!!
Vakare, po septynių penkiolika (laiką žinau tiksliai, nes buvau su laikrodžiu - tam atvejui, jei niekas jo neturės) gimė nuostabi mergytė. Visa giminė buvo įsitikinusi, jog gims berniukas, tad aš vos nesušukau: "Kokia mergytė?! Turėjo būti berniukas!". Atsipeikėjau. Man ją parodė.
Mažytė turėjo tik vieną apgamą - ant užpakaliuko. Man tai pasirodė labai juokinga. Norėjau, kad ji viesiems, kurie pranašavo berniuką, pasakytų: "Aš mergytė! Nori pamatyti mano apgamą?"- ir atkištų užpakaliuką.Paprašiau akušerės, kad paskambintų mamai (jau močiutei) ir praneštų apie anūkę (mobilaus tuomet neturėjom). Mama tuo metu sėdosi prie telefono, kad paskambintų man, bet nespėjo. Akušerė ją aplenkė. Pakėlusi ragelį išgirdo: "Aš kalbuosi su senele? Jums gimė anūkė. Svoris 3100 g, ūgis 51 cm. Mama ir dukrelė jaučiasi puikiai"... Gerai, kad mama sėdėjo.
Vyrą "pagavo" kelyje jau grįžtantį į namus. Visi puolė sveikinti, o jis tik sugebėjo paklausti: "Kas?"
Kai jis įžengė į palatą, tariau: "Juk sakiau, kad gimdysiu. O visi netikėjo!". Abu jautėmės laimingi. Su šypsena stebėjau, kaip nedrąsiai jis laiko dukrytę.
Gimdžiau pirmadienį. Valgyti man nešdavo į palatą, kadangi negalėjau eiti. Buvau sukarpyta, nusilpusi. Trečiadienį pamėginau nueiti į valgyklą pati - apalpau. Ketvirtadienį išleido į namus. Čia mane pasitiko nuostabi švara, tvarka ir maža lovytė. Vyras palutes skalbė parą. Po to parnešė sauskelnes, nes jo krumpliai buvo kruvini.
Mėnesį negalėjau sėdėti. Metų prireikė, kad visiškai atsigaučiau. Dabar Skaistutei tuos bus 10 m. Šaunuolė mergytė, mamos pagalbininkė.
Tėčio pagauta žvejojant.....
