Tik išsiskirstė draugai, pradėjau plauti indus... tespėjau išplauti vieną lėkštę...
19:10 nubėgo vandenys. Už pusvalandžio suviduriuoju, sąrėmių nėra.
21val jau GN. Padaro klizmą (tikrai jokio skausmo, ir gerai, kad ją daro), supildo popierius (beje, aš turbūt viena iš tų retų, kurios skaito, ant ko pasirašo
žinojau, su kuo sutinku ). Apie 22val jau gimdykloje. Atvažiuoja mano ginas, pažiūri - 1,5cm, kaklelis storas, veiklos jokios. Sako, aš važiuoju namo, už poros val. atvažiuosiu.
00:30 vis dar ta pati situacija. Sako, galim laukti, bet kadangi naktis, draugiškai nutariam, kad reik skatint.... dieną būtume dar laukę... Paskui už val. suleidžia nošpos, kad suminkštėtų-išplonėtų kaklelis.
Stengiuosi kuo daugiau judėti, negulėti, be to, gulint daug labiau skauda. MB tarp sąrėmių miega, per juos - masažuoja. Kvėpavimas ir masažai padeda, bet skausmas auga... ir dar kaip. O mintys - baisiai noriu miego... Žinau, kad jei skausmas dar ilgai tęsis - neturėsiu jėgų išstumti - tuo labai nedėkingas yra gimdymas naktį...
Apie 4val ryto jau mąstau apie epidūrą... Sakau, viskas priklausys nuo to, kiek atsidarė.
4:30 pažiūri - nepilnai 5cm... gali tekti laukti dar iki 10val ryto... Sakau, tada jau tikrai jėgų nebus, nes jau ir dabar esu pikta... Paprašiau epidūro.
Pasitaikė labai faina anesteziologė. daug šnekėjo, užliūliavo savo kalbom. 5val padarytas epidūras. Tada jau priguliau ilsėtis. MB - miega, jis pas mane toks, staigiai užmiegantis, be to, vis dar pachmielas jam garuoja
juk linksminomės kieme su draugais...Ateina patikrinti už valandos 6val - atsidarymas 8cm. (epidūras labai paspartino visą reikalą, nes dingo spązmai, kurie lėtina). Dar "daleido" vaistų. Šį kartą biškį gal per daug - guliu, kojų beveik negaliu atkelti
Vis tikrina kaklelį. Sako, iki 9val tikrai jau pagimdysi. Bet jau 7val pilnas atsidarymas, ir jau kojos "pakeliamos" - lipu ant stalo (iki tol abu su MB ant sofos buvom draugiškai
net juokėsi iš mūsų, kad tipo gimdom abu miegodami 
). Sako, kai jau tik norėsi, tai ir stumk, nes galvutė matosi. Skausmo kaip ir nėra. Tik toks keistas tempimas, kaip laaaabai laaaabai norint kaku. Stanginuos ant nugaros, paskui ant šono, vėl ant nugaros. MB visą laiką šalia.
Akušerė sako - oi, kaip čia ankšta, žiūrėdama į vaiko galvutę... sako, šiek tiek kirpsim. Anesteziologė sako, kai tik išlįs galvutė - prileisiu vaistų ir skausmas visas praeis. Na paskui jau išstūmiau galvutę, akušerė sako, dabar nieko nedaryk, ir vis kartoja, kartoja, o aš irgi vis sakau, nieko nedarau, nieko nedarau. Sako, užeis sąrėmis - nieko nedaryk, aš - nieko nedarau... Paskui dar kartą reikėjo stumti. Visi tik sako, dar dar dar, MB irgi į ausį kartoja "dar truputį, tu šaunuolė" ir bučiuoja kaktą.
Išstūmus apima tooooks palengvėjimas... lygiai 7:25... giliai ir greitai kvėpuoju, rieda ašaros, ant krūtinės paguldo mano berniuką....
Nukerpa virkštelę, užgimsta placenta - visai be pastangų, tik pajuntu, kad kažkas šilta ir pasakau "čia placenta išėjo". Berniukėlis tyliai zirzė. Paskui kai paėmė išmatuoti - verkė. Jį išnešė paskiepyti, MB liepiau eiti kartu. O tuo metu mane tvarkė. Va šitai užtruko. Nes plyšo makštis, ir dar buvo kirpta tarpvietė... na pati kalta, kad tokį didelį užauginau.... Tiesa, virkštelė buvo apsisukus 2 kartus... gerai, kad iš anksto to nežinojau. Bet vos išlindus galvytei ją atvyniojo.
Labai greitai atnešė vaikelį vėl atgal į gimdyklą. Iš karto ir pamaitinau
Klausiu MB - "tai Kipras?", tas sako, "o kokį ten dar turėjai?", o aš nieko nebepamenu, ką buvau susirašius pirmas kilęs vardas galvoje - Mantas, MB sako - gražu. Nu va ir prilipo, vardas iš mamos širdies Svoris 4132g, ūgis 54cm, juodi ilgi plaukai
Apie 10val jau buvau palatoj.
Dabar sėdėt vis dar negaliu, tik viena puse... Valgo puikiai. Vaikutis didelis ir kol kas abu esam viskuo patenkinti. Nors pradžioje man labai trūko miego - tikrai niekam nelinkiu gimdyti per naktį.... Mantas visą laiką buvo su manim. Buvau vienvietėj palatoj, MB miegojo pirmą ir trečią naktį kartu.
Dar vienas dalykas, kurį kelis kartus pabrėžė mano daktaras - šypsena iš veido nebuvo dingus
Šypsojausi ir kol dar skaudėjo - tarp sąrėmių.Motinystė - tai kažkas nepakartojamo, nenusakomo ir beprotiško... Tai tokie gilūs ir stiprūs jausmai - kad rodos širdis iššoks iš krūtinės.
