Plepame ir juokiamės, kad jau paskutinį sykį taip, nes visos tuoj turėsime vaikučius ir nebebus laiko draugėms. Man neramu. Vaikutis mažai juda. Gimdymo data gegužės 11-oji. Vis dėlto nerimas nugali, einu namo, skambinu vyrui ir gydytojai. Gydytoja liepia atvykti į ligoninę pasitikrinti, tik deja, ji jau baigė darbą, todėl patikrins kita. Nuvažiuojam. Gydytoja užtikrintai pareiškia, kad kaklelis sutrumpėjęs, gimdymo procesas prasidėjęs, iki ryto pagimdysiu. 
Liepia važiuoti namo, susidėti daiktus ir sąrėmiams padažnėjus atvykti. Susiskambinu su savo gydytoja, ji užtikrina, kad jei gimdymas prasidės, skambinčiau jai, nors ir naktį. Grįžtam namo. Lengvas drebulys apėmęs visą kūną. Anyta vaišina sumuštiniais, bet jų skonio nejaučiu. Viskas kažkur lyg rūke.
Tačiau, man neskauda, o ir vaikutis juda kaip judėjęs. Džiugiai pranešu žinią savo mamai ir sesei: jau tuoj, šiąnakt. Tik, paskui supratau, kiek sumaišties įnešiau į savo mamos širdį. Sesuo vėliau pasakojo, mama susigraudino, ir labai jaudinosi. 
Maždaug kas valandą užeina po vieną sąrėmį. Naktį tas pats. Šeštadienį, sekmadienį tas pats. Pradedu keikti tą gydytoją
, kuri man žadėjo gimdymą iki ryto. Prasideda atsargūs artimųjų skambučiai: ar jau. Pradedu dar labiau nervuotis, koks jau, jei viskas tylu ir ramu. 
Ankstų pirmadienio rytą sulaukiu skambučio iš savo gydytojos, kurioje palatoje guliu. Nustemba, kai pasakau, kad namie. Liepia atvažiuoti patikrinimui. Nuvažiuoju. Diagnozė ta pati: procesas vyksta
. Važiuojant namo jaučiu nedidelius sąrėmius, bet jau reguliarius. Vyras netiki, jam atrodo, kad man jau vaidenasi.
Juokinga. Tačiau sąrėmiai net vakare niekur nedingsta, o vis dažnėja ir darosi skausmingesni. Nusimaudau, pridarau vyrui sumuštinių (kurių jis nė vieno nesuvalgė) ir važiuojam. Gimdymo namų duris atidaro irzli akušerė. 
Atvykau prieš vidurnaktį, ir jei buvau šiandien ryte čia, tai reikėjo iš karto gultis. Susierzinu. Ji pildo kažkokius lapus ir staiga paklausia, koks mano išsilavinimas. Man skauda, todėl, išsilavinimo neprisimenu. Ji padeda tušinuką ant stalo, ir pareiškia, kad neleis man gimdyti kol neprisiminsiu. Sėdžiu ir vos neverkiu. 
Dar taip nebuvo, bet tikrai neprisimenu. Galvą įkiša vyras. Pamatęs mane vos ne verkiančią, supranta, kad kažkas ne taip. Akušerė supratusi, kad turiu užnugarį, nusprendžia, kad gimdyti galiu ir be išsilavinimo 
, tik prigrasina rytoj ateiti ir pasakyti. Tiek to. Tarsi, koks nuosprendis nuskamba gydytojos, patikrinusios mane žodžiai: 1 cm. Ojojoi, man jau normaliai skauda, o dar tik tiek. Einame į gimdyklą. Laikas slenka lėtai, skauda, paprašau epidūro. Ateina labiau į studenčioką panašus anesteziologas ir pradeda skaityti krūvą lapų, kas manęs laukia. Galiu pasakyti, kad jo žodžiai kažkur ten, bet tikrai ne mano galvoje nusėdo. Ir popierius pasirašiau būdama ne visai pilno proto 
. Lygiai 4 a valanda ryto. Sėdžiu ant kamuolio. Epidūras veikia, jaučiuosi puikiai. Gretimoje gimdykloje pravirksta kūdikis. Susigraudinu. Su vyru, ir gydytoja nusprendžiam, kad būtų gerai, jog 5-ą valandą verktų mūsiškis. Prasitariu gydytojai, kad nežinau kaip reikės stumti, labai juokinga atrodo. Ji pasiūlo atsigulti ant stalo ir pasimokyti. Porą kartų pasitreniruoju. Dar labiau juokinga. Tada ji liepia susikaupti ir pasimokyti rimčiau. Akies krašteliu pastebiu, kad akušerė rengiasi celofaninę prijuostę, gimdykloje sujudimas, vyro rankos ir balsas staiga ima drebėti. Aaa, išdūrė pagalvoju. Nesimokinu, o gimdau. O Dieve, nejaugi jau tai: nejaugi iš tiesų gimdau. Stūmiu vieną kartą, antrą. Nesuprantu, kas vyksta. Kažką pajuntu, vyras stipriai apkabina, kažkur toli girdžiu žodžius masažuok stipriau, atsimerkiu ir matau galvytę su juodais juodais plaukučiais. Štai jis, štai jis MŪSŲ VAIKAS. Verksmas. Jis atrodo užpildo visą iki šiol buvusį tuščią ir tamsų mano pasaulį. Mano vaikas, mano kūdikis, mano sūnus 
. Neontologė nusineša jį apžiūrai, o aš vis šūkauju po palatą: ar viskas gerai. Mane išgirsta tik vyras, prieina, pabučiuoja, išgirstu: ačiū. O jo skruostu rieda ašara išdavikė. Kiek daug tą akimirką ji man pasakė. Atneša mažylį. Visi apsikabiname. Lauriukas gimė lygiai 5-ą valandą, 3850 gr ir 56 cm. Rytoj jam lygiai 1095 dienos trys metukai. Niekada nemaniau, kad kažkieno gimtadieniai taps brangesni nei mano, kažkieno skausmas bus skaudesnis nei mano, džiaugsmas didesnis nei mano. Nemaniau, kad turėsiu jėgų kovoti ne tik už save, bet dar ir už kažką kitą. O taip būna, kai esi MAMA.
