Kai mano pirmagimiui buvo pusantrų metukų aš jau nekantravau užmegsti naująją gyvybę. Pavyko iš pirmo karto
nėštumas buvo sunkus nuo... iki. Vargino ne tik rytiniai pykinimai bet ir kiti nėštumo "džiaugsmai", negana to dar ir sinusitu susirgau taigi manyje brestančiai naujai gyvybei deja teko pajusti ir antibiotikų skonį 
Šiaip ar taip ilgasis laukimo laikotarpis prabėgo net gi su kaupu. Tikėjausi pagimdyti anksčiau termino ,bet lelka nusprendė palaukti šiltesnių dienų. Pagaliau prasidėjus penktai parai po nustatyto termino ketvirtą ryto pabudau su besikartojančiais skausmais. Atsikėliau. Nusiprausiau. Susiruošiau. Pažadinau vyrą. Išsikvietėm netoli gyvenančią anytą, kad pabūtų su mūsų būsimu vyresniuoju broliu. Ir štai, kai viską sutvarkėm ėmė ir dingo sąrėmiai. Susinervinau, nei anytą siūsk namo, nei vyrą į darbą, juk atsiprašė motyvuodamas, kad aš gimdau. Nusprendžiau prigult gal, sakau, sąrėmiai ims ir atsiras. Jie atsirado. Devintą jau kartojosi kas trys minutės, tik va trukdavo trumpai. Nusprendėm neskubėdami važiuoti. Atsisveikinom su sūneliu pažadėdami parvežti taip ilgai lauktą leliuką ir palikom namus. Tik kuo toliau važiavom tuo tarpas tarp skausmų darėsi ilgesnis. Užsukom į Maximą, į Sarmą pasivaikščiosim, kažkaip grįžt namo be pažadėto leliuko nesinorėjo.. Susiskambinau su mama ir pareiškiau, jog nesuprantu, GIMDAU AŠ AR NEGIMDAU. Sąrėmiai lyg yra, lyg nėra. Jaučiuosi nei gerai nei blogai. Mama patarė vis tik pasirodyti daktarei. Taip ir padarėm. Prijungė prie monitoriaus ir po kurio laiko pareiškė, kad sarėmių nėra. KAIP, IŠVIS NĖRA??! TAI NEGIMDAU? Pasakė, kad gali į dienos stacionarą įrašyt ir paleist namo. O aš namo nenoriu, noriu gimdyt
Pasakiau jog man lyg ir vandenys šoniniai teka. Apžiūrėjo ir leido pasilikt VIS TIK GIMDAU Kai paguldė buvo apie 12 valanda. Toliau laikas bėgo taip greitai klizma, lašalinė, tik va vis skaudžiau ir skaudžiau darės. Paguoda tik ta, kad vis dar taip pat trumpai kankino mane tie skausmai. Sukapsėjus pusei lašalinės gydytoja pakvietė nuleisti vandenukų. Atsidarymas jau buvo pilnas ir nuleidus vandenis netrukus galėjau stangintis. Dukrytė "iššoko" tiesiai akušerei į rankas lydima pliūpsnio dar likusių vandenų. Vyras apsiverkė o aš gulėjau ir galvojau kaip man skaudės kai sius, pamenu tą jausmą dar iš praėjusio gimdymo. Tik tada kirpo, o dabar plyšau ir ne vienoj vietoj.. bet apie tai prisiminti jau nenoriu.
P.S. Aš visą nėštuma laukiau ir svajojau apie lengvą gimdymą. Įsivaizdavau kaip būtų gera pagimdyti greitai. Saviįtaiga padėjo, siūlau ir jums tai ateity išbandyti
