Trumpai rašyt nemoku
, todėl nemėgstančios ilgų pasakojimų turbūt neištvers 
O visa istorija prasidėjo matyt prieš kokius kelis metus, kai man pradėjo begalo patikti visos nėštukės ir visi vaikučiai. Paskui atsirado sesės mažylis. Toks nuostabus mažas pupuliukas, apskritaskruostis švelnus lelius. Pagaliau supratau kad ir aš labai noriu tokio. Tik savo. Ir noriu greičiau, kad jiedu galėtų būt draugais
Pasistiprinau vitaminais. Ir štai, kai visiems giminaičiams jau pabodo kamantinėt mus kada gi pas mus bus pagausėjimas (nuo vestuvių buvo praėję keli metai), pagaliau mes apsisprendėm ir pradėjom laukt savo laimės. Kažkodėl maniau, kad reikia vien tik noro. Todėl po pirmo mėginimų mėnesio, jau jaučiausi TOKIA NĖŠČIA! Rytais jau ir galva svaigo, mašinoj jau ir pykint pradėdavo. Jau beveik storėt pradėjau :-D Ateina testo darymo laikas negaliu patikėt... Kažkokia nesąmonė. Kodėl kažkokia viena juostelė 
DABAR! Kai aš taip noriu dviejų... Totalus nusivylimas. Negali būti....kodėl ne. Negi kažkas ne taip 
Pasiguodžiu vyrui, jis nuramina reiškia dar neatėjo mūsų laikas... Laukiam savo laiko... Laukiam mėnesį, du, tris. Jau pagalvojom, kad perdaug stengiamės, ir tos įkyrios mintis visą reikalą gadina. Nereikia jau taip specialiai planuot, o reikia palaukti. Palaukti, kol vaikelis pats mus išsirinks.... Atsipalaiduojam... Vis vien visi planuoti horoskopo ženklai jau seniai praėjo. Atsipučiam.
Ir štai - viena gražų mėnesį, pagaliau suprantu, kad mums pavyko!!! Pagaliau manyje užsimezgė tokia išsvajota nauja gyvybė!!!!!! Apsilankau pas gydytoja, o toji ir klausia: na ir kokios gi problemos?
Na, sakau nedrąsiai, aš dėl nėštumo... Akių kampučiai nedrąsiai šypsosi, bet gydytoja to dar nepastebi, apžiūri ir patvirtina mano įtarimus. Klausia: tai ar gerai?. Žinoma, kad gerai, šypsausi. Štai tada ir prasidėjo visa istorija. Neskaitant visokiu nerimavimu dėl gręsiančio persileidimo ir visokių draudimų, nėštumas buvo nuostabiausias dalykas mano gyvenime, ir antras medaus mėnuo (pagal man skiriamo dėmesio ir meilės kiekį) 
Kone visą nėštumą, na, gal didžiausią jo dalį, aš maniau, kad laukiuosi berniuko... Na, taip maniau ir viskas. Juolab, kad per echoskopijas lelius intrigavo mus, prisidengęs kojyte. Ir ką gi jus manot? Ogi 34 savaitę, darant echoskopiją (kaip tik per ją nebuvo vyro) daktarė ramiausiu balsu sako: na, matyt balerina bus, lieknutė. Aš iš karto net nesupratau, kodėl ji mano vaikelį vadina balerina, o ne tarkim balerunu
dar perklausiau, ką reiškia balerina? Negi mergaite? Na, sako, pagal mane tai mergaitė! Negaliu patikėt! Tik pagalvojau, kad, matyt man pasisekė, juk visos mano aplinkinės pažįstamos turinčios berniukus svajojo apie dukrytes Artėja laikas gimdyti. Visi paruošiamieji darbai nuveikti. Namie praktiškai nebeturiu ką veikti, beveik sėdžiu ir laukiu. Laukiu.... laukiu... Artėja ir numatyta gimdymo diena (šeštadienis). Jokių artėjančio gimdymo požymių nesimato. Laukimas jau pradeda kelti kažkokį nerimą. Kiekviena diena prailgsta kaip savaitė. Vaikuti mano, aš jau taip noriu kuo greičiau tave išvysti, priglaust, paliest tavo švelnias pėdutes, kurios šitiek kartų beldėsi į mamos pilvuko sienelę. Taip nekantriai to laukiu! Trečiadienį ateinu į eilinį pasitikrinimą poliklinikoj, čia manęs jau nelaukė
, nes jau kelias savaites vis kartojo nėštumas jau išnešiotas, dabar pagimdyt galite bet kurią dieną... O aš vėl čia, poliklinikoj... Kažkodėl mano mylimas pilvelio gyventojas nutarė dar pasilepinti šiluma ir ramybe savo ankštame namelyje... Bet gydytoja neketina leisti jam ten jau labai ramiai sėdėti ir šiek tiek paskatina jį lįst laukan. Žodžiu, jei nieko savaime neprasidės, penktadienį planiškai turėsiu važiuot į ligoninę. Na, šypsosi gydytoja, tai gal per Jonines pagimdysi? Turėsi Joną arba Janiną. Sutarėm. Iki Joninių 3 dienos, bet jau tą pačią naktį prasidėjo sąrėmiai. Parengiamieji. Bet jie buvo tokie mano manymu reguliarūs! Kur gi čia belauksi! Maža to, atsirado kažkas panašaus į vandenis Nesimiega...Sąrėmiai nuolat kartojasi, nors skausmas pakenčiamas. Nueinu į vonią. Protas dar neužtemęs nuo sąrėmiukų skausmo, dar noriu būt gražia gimdyve
Pedikiūrą, manikiūrą pasidarius prieš kelias dienas. Belieka pasidažyt. Susitvarkau, pasidažau. 4.52 ryto. Pro virtuvės langą stebiu aušrą (dar nutariu užfiksuot šios svarbios dienos saulės pakilimą fotografijoje). Mąstau, kaip simboliška, saulė bunda, tikriausiai ir mano mažuliukas šiandien pamatys pirmuosius savo gyvenime saulės spinduliukus. Žodžiu galvoje dar pilna lyrikos ir poetikos...Po poros valandikių namiškiai palaimina, ir liepia grįžt jau trise. Su vyru traukiam ligoninės link. Į priėmimą parsibeldžiam su visom tašėm. Jaučiuosi labai nedrąsiai, juk lyg šiolei ligoninei gulėt dar nėra tekę, o ką jau kalbėt apie gimdymą. Ateina gydytojas. Siaubeli, pagalvoju, nenorėjau gimdyt pas gydytoją-vyrą. Bet, matyt, skausmas dar nėra aptemdęs mano proto, jei sugebu galvot apie tokias smulkmes. Apžiūri jokio atsidarymo. Kaip apmaudu. Juk jau ir sąrėmiai buvo...ir jokios naudos. Nusimenu. O gydytojas nuteikia, kad tikriausiai pravaikščiosiu dar iki kito antradienio. Nusimenu... Dar šitiek ilgai laukt.... O varge.... O jau taip buvau nusiteikus pamatyt savo mažąjį žmogeliuką! O jie ramiausiu balsu sako iki antradienio!.... Nesąmonė... Vienintelė paguodžianti mintis
, bent jau pas vyrą neteks gimdyt. Nenoriu, kad tokią svarbią sau akimirką, nervinčiausi dėl gydytojo lyties... Paleidžia namo, bet liepia rytoj dėl visą ko pasirodyt. Tuo tarpu skausmas aprimo, sąrėmiu kaip ir nėra. Bet naktį sąrėmiai ir vėl atsiranda ir tampa jau nebejuokingi. Miegot jau nebegaliu, tik fiksuoju telefono atmintinėj kiekvieno sąrėmio laiką. Vyro dar nežadinu. Kam čia be reikalo žadint... Ryte planiškai, kaip liepė poliklinikoj, nuvažiuojam į ligoninę. Vėl su tašėm, nes po tokios nakties atrodo, kad jau tikrai viskas prasidėjo. Apžiūros rezultatas tas pats. Jokio atsidarymo. Duoda skatinamųjų, kurie padės kakleliui suminkštėt. Paklausia ar noriu pasilikt ir pagulėt šiltoj pirty 
(mat tom dienom orai buvo nerealiai karšti). Na jau ne, tūnot be reikalo ligoninėj tikrai nesiruošiu, ir nuvažiuojam namo. Mažasis mano stebuklėli, išsvajotasis mano vaikeli, kada gi aš tave išvisiu? Gražias mintis apie vaikelį pertraukia mano fiziniai pojūčiai... Jau namie skatinamieji matyt suveikė. Guliu lovoj, kaip buvo liepta, o sąrėmiai vis stiprėja... Mintys apie skausmą vis rėčiau užleidžia vietą kitom. Mažuti mano, na nejaugi visa tai netikra, negi teks kentėt kažkokius keistus pojūčius, bet taip ir neišvisti tavęs šiandien? Tu juk žinai, jog dėl tavęs aš pasiryžus viskam! Bet jau TAAAIP norisi, kad šie pojūčiai, blaškantys mamytę nuo minčių apie tave, kuo greičiau pasibaigtų... Nuo 15.10 jau vėl pradedu fiksuot sąrėmių laiką, kadangi man atrodo, jog sąrėmiai darosi reguliarūs. Net pusantros valandos jei kartojasi kas 10 minučių. Na, negi čia netikri?! Paskui tarpai tarp jų pasidaro nebe tokie reguliarus, bet vis vien gan trumpi. Skausmai stiprėja. Per sąrėmį jau nebegaliu blaiviai mąstyt... Bet vėl važiuot į ligoninę kažkaip gėda. Dar pamanys, na "ta" tai panikierė...
Visi per parengiamuosius kursus rodyti atsipalaidavimo ir skausmo mažinimo būdai jau nebepadeda, vyro mėginimas padėt masažu tik dar labiau dirgina. Norisi tik sukandus dantis atsisukt, kad nieks nematytų skausmo perkreiptą veidą. Na, jeigu čia ne tikri sąrėmiai, tai kokie gi tada būna tikri?! Jau, kaip sakant, ne iki makijažų! Galų gale neapsikentusi, sakau vyrui, kad gal pavažiuokim dar kartelį iki ligoninės. Dėl visą ko. (Tiek to jau nepasakosiu, kaip pakeliui mus dar sugebėjo sustabdyt policija dokumentų patikrinimui, tuo metu kai nuo eilinio sąrėmio buvau susirietus ant priekinės sėdinės. Dar tada pagalvojau: tikrai kaip kažkokiam anekdote, kai vyrą buvo sustabdę policininkai, o jis norėdamas atsifutbolint aiškino, kad žmoną gimdyt vežą
). 23 val. atvažiuojam į ligoninę. Mano krepšio vyras iš mašinos jau nebetraukia, manydamas, kad po apžiūros eilinį kartą ir vėl tuščiomis trauksim namučio. Ateina būdinti gydytoja. Ačiū Dievui, kad bent moteris, pagalvoju. (Na nenoriu aš gimdyt pas vyrą!) Apžiūri 4 cm atsidarymas, gimdysim! Nežinau, ar mano reakcija į tuos žodžius buvo normali nes apsidžiaugiau it rublį gavus, nors daugumai moterų tie žodžiai asocijuotųsi su ne itin malonaus proceso pradžia. Gimdysim! Gimdysim! Pagaliau gimdysim!
Man tie žodžiai nuskambėjo kaip dangaus varpeliai Pagaliau! Jau šiandien išvysiu savo mažutį ir šitaip laukiamą vaikelį ir pagaliau tas jausmas užgoš visus tuos fizinius nesklandumus vykstančius manyje. Kad ir kaip anksčiau pergyvenau dėl priimamajame vykstančių parengiamųjų procedūrų, visos jos man tąsyk pasirodė visiškai natūralios ir kultūringos Po procedūrų, tripčiodama tarp sąrėmių kažkaip kažką pasirašinėjau, vyras tuo metu sulakstė į mašiną parnešt mano daiktų. Ir štai jau kylam liftu į gimdymo palatą. Įsikūrėm. Vaikštom su vyru po palata, už lango girdisi kažkokie šūkavimai, muzika, girdėti kaip žmonės švenčia Jonines - trumpiausios metų nakties šventę. Nepatikėsit, bet mes jiems nepavydėjom, nes kažkaip nebuvo minčių prie jų prisijungti
. Visos mudviejų mintis sukoncentruotos ties mano fiziniais išgyvenimais. Kažkodėl begalo dreba kojos, beveik tenka jas tramdyt rankomis. Atitrūkstu nuo dabartinių išgyvenimų ir prisimenu, kad paskutinį kartą jos taip drebėjo per vairavimo egzaminą beveik prieš 10 metų, kai dar sėdėdama galinėj sėdinėj galvojau, jog kai ateis mano eilė vairuot nepataikysiu ant pedalų (bet, dėkui Dievui, tada išlaikiau iš pirmo karto, gal duos Dievas taip bus ir dabar ). Ateina mūsų malonioji akušerė ir pasiteirauja kaip jaučiuosi. Prisitariu, kad ką tik bebūnant duše man buvo lengviau pernešti sąrėmius. Ji pasiūlo prileisti sukūrinę vonią. Sakau mėginkim! Bet štai užeina eilinis, bet neeilinio stiprumo sąrėmis, ir suprantu, kad jokių džiakuzių man nebereikia. Gal kvieskim anesteziologą,- sakau.Po kokių 5 minučių, kurios man jau nebe minutėmis atrodė, ateina pavargusi anesteziologė, mat tą naktį buvo labai daug norinčių jos pagalbos. Padaro anesteziją. Sutinku su viskuo, ką jį sako nejudėt, nekvėpuot, negalvot
- sakykit, įvykdysiu bet ką! Po to viskas užsisuko kažkokių greitu ratu laikas pradėjo bėgti kur kas greičiau: pora šuoliuku ant didelio kamuolio, pora ratų aplink gimdymo palatą, ir štai aš jau ant stalo. Nuo anestezijos nejaučiu ne tik sąrėmių, bet net kojų. Suima kažkoks nepatogus juokas, nes aš visada būdavau ganėtinai liekna, be to per nėštumą sportavau ir čia tau prašom negaliu net kojos užkelt. Gydytoja su vyru man padeda. Prasideda baigiamasis etapas gimdau. Kadangi po anestezijos sąrėmių aš nejaučiu, todėl apie artėjantį sąrėmį, kurio metu reikia standintis sužinau persižvalgius su gydytoja, kurį stebi monitorių ir ranka liečia mano pilvą. Taigi tokiu būdu ir vyksta visas procesas. Gimdau aš čia gimdau, stengiuosi, suprask, o vyras mano sėdi be darbo! Anksčiau, kol po palatą vaikščiojom, bent už parankės manę laikė, o dabar dirbu aš viena! Mąstau kaip jį čia įdarbinus. O pati pastebiu, kad man vis norisi kakta perbraukt ranka, nors ant jos jokių prakaito lašų kaip filmuose rodo ir nėra. Įdarbinu savo brangiausiąjį, kad šluostytų man kaktą šaltu skudurėliu! Kaifas! (Na, jeigu apie kažkokį kaifą čia dar galima kalbėt )Vyro švelnumas šiek tiek moraliai padeda. Nors fiziškai nuo to procesas nepagreitėja. Gimdau, gimdau, jau nuo stangų baigiu prarast paskutines jėgas. O aplinkiniai tik susižvalgo, bet mane apie proceso eigą informuot niekam nereikia, nei pasakyt, kad jau galvutė pasirodė, nei toliau ką nors. Ir štai, kai aš jau beveik be jėgų, ir jau galvoju o, šakės, kokia GĖDA, šitiek standinausi, ir jokio rezultato, tuoj matyt vis vien veš daryt cezario pjūvį... Netrukus nuo tokių savo minčių grįžtų į realybę, kai savo primerktom akim pamatau mažutį vaikelį! Tikrą! Savo! tik ką išslydusį iš šilto savo būstelio į šį pasaulį! Pas mus, pas savo mamytę ir tėvelį! 
Akušerė vikriai nuima virkštelę apsisuksią aplink mažą kakliuką, ir pirmasis, pats nuostabiausias ėėėėėėėėėėėė, MANO šitaip laukto vaikelio balsas! Visą mano esybę užlieja palaima! Pagaliau! Girdžiu akušerės žodžius mergytė! Kokia gražutė! Kudutė, balerina. O, pažiūrėkit kokios blakstienos! (Nors tada aš pagalvojau, kur gi jau ten pas tokį mažuliuką lėliuką ir blakstienas įžiūrėjo ! Bet iš tikrųjų blakstienas dukrytė turėjo netrumpas!) O pati kažkodėl noriu tik greičiau paliest, priglaust, apkabint, pajust šio savo mažo stebuklėlio kvapą... Tyliu... Akys pilnos džiaugsmo ašarų. MANO vaikelį paguldo man ant krutinės. Paprašau, kad vyras suskaičiuotų ar visi pirščiukai (prisiminiau, kad sesė sakė, jog pagimdžius norėjosi greičiau įsitikint, kad su vaikeliu viskas gerai). Pirščiukai tokie plonyčiai, tikra balerina, pagalvoju, prisiminus anos daktarės žodžius... dar girdžiu akušeres ir gydytojos pokalbi dar gerai, kad tokia smulkutė, nes tikrai sunku būtų. Viskas tvarkoj. Skausmas pasibaigė. Jo vietoj tik kažkokia neapsakoma, rami laimė. Euforija. Jau turiu. Sugebėjau. Nuostabiausias mano gyvenime MANO sukurtas kūrinys! Mano dukrytė! 4 ryto, bet visiškai nenoriu miego. Kaip gi gali miegot, kai vos prieš kelias valandas gavai didžiausią pasaulyje dovaną, patyrei tokią laimę? Didžiausią gyvenime! Vis glostau savo stebuklo švelnius plaukučius. Liečiu veiduką. Pati švelniausia pasaulyje būtybė. Tikras žmogus. Na gerai, žmogutis. Niekaip nesuvokiu, kaip aš ja pagimdžiau. Tokią nuostabią. Atrodo valandų valandas į ją žiūrėt galėčiau ir tik džiaugsmo ašaros tyliai bėga per skruostus... O dar po kurio laiko, dar ten, gimdykloj, pagalvoju na, nebuvo jau ten taip baisu, galima bus ir apie antrą galvot, kada nors....
