Pradėsiu nuo to kaip jis pas mane atsirado, mano MB keliems mėnesiams buvo išvykęs padirbėt i UK, grįžo tik prieš pat Kalėdas. Jas atšventėm su mano šeima, o vat Naujuosius pasilikom namie dviese ir šventėm labai romantiškai.
Iš tikro net neplanavom vaikelio, bet kai sužinojom kad jis jau pas mane, laaaabai apsidžiaugėm abu. 
Pradėjom planuot vestuves, jas atšokom šauniai, poto mano mokslų baigimas, taip pat sėkmingas. Vasara prasidėjo didysis laukimas, pilvuko bangavimas, jo augimas, malonūs rupestėliai, kraitelio pirkimas, kai prisimenu visa šita, širdelė suvirpa. Nėštumas buvo lengvas, nė kart neteko gulėt ligoninėj, data gydytojai nustatė skirtinagas, pagal echoskopija gimdyt reikėjo rugsėjo 21, o pagal mmm spalio 4 (viskas dėl to kad pas mane pilvuke augo milžiniukas). Galima sakyt jog visą vasarą laukdama savo stebuklėlio praleidau SM, su spalio nėštukėm (dabar jau mamytėm 
). Dalinomės savo džiaugsmais, rūpesčiai ir t.t. Atėjo rugsėjis, vis arčiau mano gimdymas, buvo baisu, bet labai laukiau jo. Norėjau galu gale susitikt su savo siurpriziuku (nežinojau ką nešioju). Vis spėliodavau kas teisus echo ar mmm. Rugsėjo 21d. nieko nejaučiu, viskas kaip visad, šiek tiek nusiminiau, nes labai jau norėjau gimdyt, nu bet niekis čia pat ir ta spalio 4d. Paskutinis apsilankymas pas savo ginekologe, rugsėjo paskutinė savaitė, veiksmo nematyti, bet jau atsisveikinom po visam, sakė jau lauks manęs nebe kabinete, o kolidoriuj, prie pediatrės durų Tiesa liepė spėt mažiuko svorį, sakau virš 4kg, daktarė šyptelėjo ir pasakė: Aš irgi taip manauSavaitgalis prasidėjo, su MB ir tėvėliais eilinį kartą pas mano močiutę, tėvelis plauna mašinas, nes ryt sekmadienis ir į turgų. Po visko reikia suvaryt mašinas i aikštelę. Aš sakaiu jog vairuosiu savo nuosavą šeimos mašina, nes ji sportinė, kietesnė, čia skaitėsi skatinimąsis
(beveik visą rugsėjo antrą pusė skatinausi, vis valydavaus ką nors, MB prašydavau, kad pavežiotų su mašina daugiau, labai norėjau gimdyt).Grįžom namo ir iš kart puoliau į SM, rašinėjomos, kaip eilinį vakarą, savo buryje jau turėjom pirmųjų mažylių ir vis laukėm naujų. Pradėjo kirbėt kažkokia kirmėlytė skrandy, tai ir sakau MB kaip aš valgyt noriu, tas atsisuko i mane ir sako, nu tai eik ką nors susikonstruok
Buvo 9 vakaro, su dideliu širdies skausmu, kad tiek vėlai valgysiu, atsistojau, ir pajutau kaip padariau mažą sysiuką i kelnaites 
Nieko nesupratau, sakau MB ar aš čia šlapimo nebesulaikau, bet kas svarbiausia kad sysio aš nenorėjau. Nubėgau i WC, bet nieko, atsistoju ir vėl bega. Tada jau supratau, kad čia visko pabaiga neužilgo 
Pradėjau verkt, išsigandau, dar nuėjau į SM pasiklausinėt, kas čia, kaip, tai mergos, jau su didelėm šypsenom linkėjo sėkmės, greito ir lengvo gimdymo. MB išėjo parsivaryt mašinos, aš nuėjau i vonią atsipraust. Man karts nuo karto vis išbėgdavo vandenys. Pasiėmėm mano mamą (norėjau kad du brangiausi mano žmonės šiam pasauly dalyvautų gimdyme) ir išvažiavom i Klaipėdos gimdymo namus. 22val. priėmime mus priėmė maloni akušrė, iš tikro as nelabai ką atsimenu kas ten vyko, nes labai jaudinaus. Kai jau pakilom į gimdyklą, mums buvo pasakyta, kad gimdyme gali dalyvaut tik vienas žmogus, aišku pasirinkau MB. Mama išvažiavo namo. Gimdykloj nukirpo iki galo vandenis, o jie man bėgo upeliais, gerai kad buvau prisipirkusi paklotų, antraip bučiau gulėjus šlapioj lovoj. Skausmo jokio, man keista, nes labiausiai skausmų ir bijojau Gydytoja apžiūri mane atsidarymas pora cm. Laukiam iki 1val nakties, jei jokio veiksmo, leis skatinamuosius. Atėjo ir ta pirma nakties, skausmo jokio, tik kietėja pilvas, leidžia skatinamuosius, akušerė paklausia ar norėsiu epidūro, atsisakiau, aš buvau griežtai prieš jį. 2val nakties, prasidėjo skausmai, skauda labai, MB masažuoja nugarą, bet kentėt dar galiu, akušerė reguliariai ateina, ir visad tas pats klausimas ar dar nenoriu epidūro, atsakymas tas pats: ne. Kuo toliau tuo labiau skauda, nebeištveriu, akušerė vėl su tuo pačiu klausimu, tada jau palūžau, sakau: noriu epidūro. Išsikvietė daktarę, o ši pasakė jog jo daryt nebegalima atsidarymas 8cm. Skauda nerealiai, dejuoju, MB laiko už rankos, valo prakaitą. Kraujospūdis šokinėja, mažasis rodo 100, ilgiau tęst nebegalime, lipu ant stalo, atsidarymas pilnas, tik vaiko galvutė dar nenusileidusi, skauda nerealiai, ir jau didelio reikalo norisi, pamatuoja kraujospūdį, mažasis 40. Girdžiu stumk. Stumiu, nieko, sako stumk dar. Stumiu. Galvytė jau išlindo, o toliau nebeturiu jėgų stumt, nors ir stengiuos kiek galiu, tada daktarė šoka ant pilvo ir po keliu sekundžiu jau jaučiu mažą žmogeliuką ant savo krūtinės. Verkiu iš džiaugsmo Daktarė neleidžia verkt dėl kraujospudžio, liepia nurimt. Klausiu kas gimė, sako: Didelis berniukas. Paima jį nuo manęs ir matuoja, girdžiu: 4720g, 58cm. Mano milžiniukas. Klausiu ar sveikas ar viskas gerai, jos išsikviečia pediatrę,ns mano mažiukui virkštelė buvo du kartus apsiviniojusi ir ties pečiais buvo užstrigęs. Tą akimirką sustingau ir vis klausiu, ar viskas gerai. Išgirstu atsakymą: Taip vaikutis, sveikas. Mane siuva, o MB vaikšto su mūsų angeliuku ant rankų, prineša prie manęs, aš jam tyliai į ausį sušnabždu, mūsų Ernestukas. Auksiukas gimė spalio 1, per MB tėčio gimtadienį, 04.10h. Pasirodo skatinimąsis padėjo ir kaip spėjom abi su ginekologe pagimdžiau laaaabai didelį vaikiuką. Dabar esam pati laimingiausia šeima pasauly...
Čia mano milžiniukas tą dieną kai nusprendė galų gale mums pasirodyt
O čia mūsų išdykėlis dabar
O čia mūsų išdykėlis dabar
