2006 birželio 13d. (gimdymo terminas birželio 15d.) ryte nueinu pas gydytoją apžiūrai ar mano pilvuko gyventojas laikosi puikiai ir, ar galvytė jau įsistačiusi į kaulinį dubenį (ruošiasi gimdymui). Gydytojas prognozavo dar kokias penkias dienas lauksim. Sunerimusi išeinu iš konsultacinio centro ir mintyse viena mintis, negi teks pernešiot vaikutį. To labiausiai bijojau.
Po pietų guliu lovoje žiūriu TV, su vyru džiaugiames paskutinėmis laisvomis dienelėmis. Keistai pradedu jaustis, lyg švelnų maudimą pilvo apačioje, kaip prieš mėnesines. Suprantu, kad gal tai sarėmiai. Pasiimu lapelį ir rašiklį, skaičiuosiu sarėmių dažnius: 6min.,... 7min.,... 5min.,... 8min.,... 4 min.... Labai jau dažni, pamaniau, bet vyrui nieko dar nesakau, gal praeis.
Skambutis vyrui, apvogė mūsų sodą. Greit pašokom ir važiavom žiūrėt, kas nutiko. Aš su lapeliu ir rašikliu niekur nesiskyriau. Kaimynė, kuri pranešė apie įsilaužimą, paklausė manęs kada ruošiuos gimdyt, o aš jai juokdamasi sakau, va, sarėmius skaičiuoju
, nors save raminu, dar nelaikas (taip gydytojas sakė). Po keletos valandų trukusių ir vis nesibaigiančių sarėmių, paskambinau gydytojui paklaust, ką daryt. Liepė tiesiog nuvažiuot į ligoninę ir mano nerimui nuramint - pasitikrinti. Vakare, po sodo, daiktų neėmę, nuvažiavom. Kaklelis atsidaręs jau 4cm. Dabar jau niekur nedingsi, teks gimdyt, pagalvojau. Taip norėjosi tą gimdymo baimę atidėt kuo ilgiau... Susiskambinau su mane prižiūrinčiu, visą nėštumą, gydytoju ir sakau, kad jau gimdysiu. Jis mano gimdyme dalyvaut negalėjo, bet užtai perleido į labai geras kitos gydytojos rankas bei budėjo mano sutarta akušerė 
. Dabar tai nebijau gimdyt! Kol mane paruošė gimdymui, aprengė "seksuoliais" marškinukais, užpildė popierius, vyras nulėkė namo daiktų atvežti. Gimdykla. Čia taip šilta, gera, nes visa drebanti nuo nervų buvau, tokia baimė nežinios. Na va, iš čia jau išeisime tryse, su vyru šnekučiuojamės. Prijungė pilvuką prie aparatų ir jie rodys, kaip sarėmiai dažnėja. Tuometu skalė rodė 25-35, kai prasideda pats gimdymas rodo - 100. Man jau dabar labai skauda, o ką kalbėt, kai skalė pasieks viršų
. Gydytoja nuleido vandenis, nes sarėmiai buvo, o vandenukas nenubėgo. Tuo metu buvau žiauriai įsitempusi ne tiek iš to skausmo, kiek iš baimės, tai gydytoja patarė daryt epidūrinę nejautrą. Iškart sutikau. Pats, epidūrinės najautros, darymas nebuvo skausmingas, tik labai nemalonus. Tau pilvą skaudą, nes sarėmiai dažnėja, o čia liepia susirietus į kamuoliuką sėdėt ir nejudėt, kol įvedinėja kateteriuką į nugarą. Pati procedūra truko neilgai, bet kai suleido vaistukus, tai akyse net prašviesėjo. Laukimas. Palatoje tik aš ir vyras. Už lango jau temsta, ligoninėje ramu, tik karts nuo karto girdi praeinantį pro šalį gydytoją ar pas tave užeinantį, pažiūrėt kaip sarėmiai ir savijauta. Užeina ir anesteziologė pasiteiraut, ar neskauda ir nereikia vėl vaistukų suleist. Pašnibždom kalbamės su vyru, lyg nenorėtumėm pažadinti pilvelyje ramiai miegančio stebuklėlio. Ramu... naktis... pilvuko neskauda... guliu šiltoj lovytėj, vyras šalia... mintys klaidžioja apie mažą stebuklėlį, kurio laukėm visus 9 mėn. Net nepastebėjau, kaip užsnūdau. Pabudau, kai ėmė švisti. Buvo labai gražus, ramus rytas. Nė vieno garso, šnaresio. Pagalvojau, tai pats nuostabiausias rytas pasitikti kūdikėlį
Gimdymas prasidėjo. Suėjo daktarė, akušerė, sesutė, dar vyras šalia. Jaučiausi apgaubta šiltų, rūpestingų žmonių. Stumimas vyko labai greitai ir neskausmingai. Vyras buvo šalia, ramino ir glostė man galvą. Kai akušerė pasakė, kad jau mato galvutę, net patikėt negalėjau, kad tai jau vyksta. Netrukus ant gydytojos rankų išvydau mažą, raudoną, drėgną kamuolėlį, kuris surėkė skardžiu balsiuku. Akys pasruvo didelėm ašarom ir džiaugsmas užėmė visą krūtinę. Nemačiau nieko aplinkui, tarsi visi išnyktų, tik savo sūnelį. Net skausmai iškart dingo ir apėmė didžiulis džiaugsmas.
Sūnelis gimė pačiu nuostabiausiu metu, kai tik gamta budinosi, saulė kopė į dangų, žolė rasa apsiklojusi ir po langais paukštelis čiulbėjo.
Mes tapome tėveliais!
