taip tu atėjai į mano gyvenimą... tave susapnavau tą rytą prieš pat pabusdama, dar nemačiau nei tavo akyčių, neliečiau minkštučio skruosto, neglosčiau švelnios galvelės, negirdėjau juoko, nesidžiaugiau tavo šypsena, ne... tiesiog susapnavau...
Buvo keli mėnesiai, kaip mes su draugu buvom Prancūzijoje- eiliniai laimės ieškotojai, jauni, naivūs, tikintys rasią geresnį gyvenimą ar bent jo pradžią, keliautojai, laisvi žmonės, nesuvaržyti,niekam neįsipareigoję, mylintys...
Atsikėlusi vieną rytą, pajutau skausmą pilvo apačioje, ir supratau, kad kažkas NE TAIP . Diena po dienos skausmas stiprėjo, kol pasiekė stadiją, kad buvo sunku vaikščioti... Dar neturėjom susitvarkę sveikatos draudimo, taigi pas gydytoją nueiti buvo sunku. sužaidėm "loteriją" (pavyks arba ne)- nuėjom į ligoninės priimamąjį, ir sakom- skauda siaubingai, gelbėkit, draudimo neturim, pinigų neturim, vargšai užsieniečiai... Daktaras priėmė, ir į jo kabinetą ėjau drebančiomis kojomis- širdis jau žinojo, kad ne viena plaka... Taigi "diagnozė" buvo gimdos uždegimas ir... nėštumas...
Išėjau iš kabineto su receptu ir keturiomis pilvuko gyventojo nuotraukomis (jam jau buvo 5 savaitės...), o už durų manęs laukė dvi žibancios nekantrios akys- matyt, ne mano vienos širdis kažką jautė... Nežinojau, nei kaip pasakyti, nei kaip paaiškinti, kad nenoriu gimdyti, nei... nežinojau ABSOLIUČIAI nieko, tik bijojau, bijojau, bijojau... ir kai pagaliau ištariau tą lemtingajį "aš laukiuosi", nepajutau, kaip pradėjau skristi- tai draugas pakėlęs mane ant rankų ėmė sukti, bučiuoti, kartoti, kad myli, o aš tik galvojau- kaip pasakytijam, kad NE?...
Gyvenom tikrai sunkiai- keliavom iš miesto į miestą, atsitiktiniai darbai, nakvodavom mašinoj arba palapinėje, būdavo dienų, kai net valgyti nebūdavo už ką nusipirkti, o čia- kūdikis, negi galiu sau leisti būti tokia egoiste ir išleisti į pasaulį žmogutį, kuriam nieko negaliu DUOTI... o ir Lietuvoje nieko gero nelaukė- nei savų namų, nei universitetai baigti, nei karjeros padarytos, išlėkėm abu jauni...
Sėdėjom po citrinmedžiu, labai gražiam parke mažame miestelyje Perpignan- niekada tos dienos nepamiršiu- ir dėliojom kaip dėlionę visus pliusus ir minusus... Nusprendėm vaikelį išsaugoti...
Po kelių savaičių draugas rado darbą mažame kaimelyje, uždirbo kelionei namo ir "pirmai pradžiai" ir grįžom Lietuvėlėn...
Paskutiniai nėštumo mėnesiai buvo be galo ramūs, šilti ir kupini artėjančio džiaugsmo nuojautos, sūnelio (tai sužinojome dar Prancūzijoje ) laukėme ateinančio į šį pasaulį kovo 16 dieną, bet... vasario 24 vakarą pajutau, kad JAU laikas...
Prasidėjo kažkas panašaus į sąrėmius- skambinu mamai, ji liepia skaičiuoti, taip nuo pietu ir skaičiavau- kol vakare pastebėjau, kad jie jau kartojasi kas tris minutes ir darosi pernelyg įtartinai reguliarūs. Skambinu draugui- sakau, gal grįžk namo ( tuomet jis dar dirbo Maximoje- iki vidurnakcio), apie devintą vakaro jis jau buvo namie, o aš, pūškuojanti ir dūsaujanti, buvau saugiai ir atsargiai įsodinta į mūsų senąjį "Poliuką".
Gimdymo namų priimamajame mane apžiūrėjo jaunas gydytojas- per tą išsiblaškymą nė pavardės nesužinojau...- ir jau sako: "tai gal dar namo važiuok, na dar čia gimda pilnai neatsivėrė, vistiek dar negimdysi, ko čia tau gult ton ligoninėn, gal pakentėsi?" ir t.t., ir kai jau aš žiojausi sakyti: " Gerai", ... nubėgo vandenys... begulint ant kėdės, daktarėlis pats išsigando- sako, na ką, gal jau nebevažiuok, gimdysim, padariau tau -kažkoks ten terminas, kai vandenis nuleidžia-, ruoškis...
Praėjo tik kelios valandos... Per jas spėjau tik pašokinėti ant to kamuolio, nekantriai laukti- bet taip ir nesulaukti- nuskausminamųjų, kol paguldė ant stalo, ir staiga, pasikeitus mažylio širdelės ritmui, sulėkė krūva daktarų ir liepė kuo greičiau STUMTI...
...ir taip vasario 25-ąją mažylis atskubėjo pasisveikinti su tėveliais... gimdymas buvo sklandus ir neįtikėtinai greitas- atvažiavau į ligoninę dešimtą vakaro, o pusę pirmos ryte Erikutis jau gulėjo šalia manęs, toks mažas, bejėgis, neapsakomai gražus, vaje, kai dabar prisimenu, ir ašaros rieda... Žiūrėjau į jį ir į savo draugą (beje, esu jam be galo dėkinga, kad pats pasisiūlė dalyvauti gimdyme ir kartu pasitiko mūsų angelėlį- jei jis gimdymo metu nebūtų taip išbalęs ir bijojęs
, tai turbūt baisu buvo man, o kai mačiau, kad jis, atrodo, tuoj NUVIRS 
, turėjau jį raminti ir visai pamiršau, kad man PAČIAI baisu ir skauda... 
), ir supratau, kad gyvenime negali būti nieko gražesnio!..Dabar esame laimingiausi žmogeliukai šioj žemėje- sūnelis, mano jau šį šeštadienį būsimas vyras
, ir aš... 
...kol tavęs nepažinojau, džiaugiausi ryto rasa, vėju, žvaigždėmis, godžiai gėriau bangų ošimą sėdėdama ant drėgno smėlio; dabar viskas telpa į tavo mažas akutes... anksčiau bijojau tamsos, vienatvės ir vaiduoklių, dabar bijau tik vieno- tavęs netekti... labai tave myliu, mano mažasis žmogau, labai tave myliu...
