
Taigi, kai sužinojau, kad laukiuosi, tai tuo metu buvau be galo laiminga ir nežinojau kam pirma pasakyti:ar tėvams, kad jie taps seneliai, ar vyrui, kad jis bus tėvas. Visas nėštumas praėjo gan lengvai, tik porą kartų teko pagulėti ligoninėj, tai su nedideliu pilvo tempimu, tai su priešlaikiniu gimdymu. O kai iki gimdymo liko tik para laiko, tai susapnavau savo pačios gimdyma. Matau save gimdykloje, besiruošiančia gimdyti ir sapnas tuo pasibaigė. Taigi, atėjo balandčio 5d. ir ryte pradėjo nestipriai skaudėti nugarą, bet neilgai. Kol iki manęs atėjo motina, skausmas praėjo. Sutarėm, kad po pietų ateisiu pas juos ir pabūsiu, tačiau jokio noro ten eiti nenorėjau, bet vyras įkalbėjo, kad nueičiau. Nuėjau ir prabuvau pas juos iki vakaro, o 18:45 nubėgo vandenys. Prieš tai buvo užėję skaudėti nugarą, bet nesupratau kodel negaliu nusėdėti vienoj vietoj ir kodėl taip skauda. Kai tik pradėjo bėgti vandenys, išvažiavau gimdyti. Pats gimdymas tetruko vos 6h. ir 20 min. tačiau Lukučiui teko kovoti už savo gyvybę.Sarėmiai buvo labai stiprus, o antinė gimdymo dalis silpna. Dingo stangos, o ir mažylis slinko skersai galvyte. Mažylis pradėjo dusti, širdelės tonusai silpnėti. Gimė su vakuumextraktoriaus pagalba ir iš karto buvo išneštas iš gimdyklos, nes mažylis buvo pridusęs. Jam buvo nustatyta I laipsnio hipoksija. Kai atgaivino mažyli, jį išnešė į naujagimių reanimacijos skyrių, paguldė į inkubatoriu ir jis ten praleido 2 paras. Negana to, mažylį viena parą teko maitinti per zondą, nes buvo sutrikęs čiulpimo refleksas. Bet laimei, viskas atsistatė, nes mažylis labai norėjo gyventi ir dabar šis angeliukas jau didelis vaikis.