Prieš 12 metų, kai buvau 1 mėn. nėščia su antruoju, pagavau save begalvojančią, kad dukrytę jau turiu, tai dabar gims sūnus. Iš paskos sekė mintis, o kur dėsiu tas gražias dukrytės suknytes suknytes? Tą kartą taip ir nuplaukė toji mintis, betvarkant kambarius. O po kelių valandų vėl kaip kipšiukas nei iš šio nei iš to nieko tokio, juk dar vieną dukrytę turėsiu....
Ir va po 11 metų, gimė mūsų pagrandukė
. Tik toli gražu ne taip lengvai, kaip vyresnieji... Labai džiaugiaus, kai pasijutau nėščia ir sakiau vyrui, niekur nedingsi, gausi su manim būti, kai gimdysiu, bent jau už durų...Deja...
13 savaitę pradėjau kraujuoti, nedaug, bet to užteko, kad atsidurčiau ligoninėj, nes nustatė, kad placenta yra prisitvirtinus tiesiai virš gimdos kaklelio ir yra persileidimo rizika. Pagulėjau, pailsėjau ir grįžau namo kaip niekur nieko
. Tiesa po to labai pradėjau saugotis. Viskas buvo gerai iki 33 savaitės, kai man būnant namuose vienai su vaikais, naktį sūnų ištiko siaubingas priepuolis, kai galvojau, kad jau jo nebeatgaivinsiu. Mačiau mirštantį savo vaiką ir niekam to nelinkiu išgyvent. 
Tada negalvojau, kad esu nėščia, stvėriau savo mėšlungio sutrauktą berniuką nuo grindų, nes jis buvo priepuolio metu iškritęs iš lovos, įkėliau į lovą ir viską stengiaus padaryt, kad tik jis įkvėptų oro. (Tas vaizdas ir dabar dažnai mane persekioja) jis buvo visas sustingęs, pamėlęs, iš storokų jo lūpyčių nieko nebuvo, vien tik sukąsti dantys matėsi. Rėkiau jam, kvėpuok, nepasiduok, gaivinau kaip įmanydama ir tik greitosios mašinos automobiliui sustojus kieme, mano sūnelis sunkiai sudejavo ir vėl prarado sąmonę dėkui Dievui, kad vyresnioji dukrelė labai padėjo, be jos net greitosios nebūčiau iškvietus. Tai va, sūnus į ligoninę aš po kelių dienų iš paskos, tik į kitą skyrių. O čia irgi žinios nedžiugino gimdymo takai pasiruošę gimdymui, vienintelė paguoda, kad kaklelis nėra prasidaręs. Išgulėjau su lašelinėm daugiau kaip savaitę, bet joms nepadėjus, pridėjo ginepralį ir tik tada gimda atsipalaidavo. Vėl laukimas tos didžiosios dienos...Tai va sulaukiau nustatytosios dienos rugsėjo 8-osios.
Paskutinėm savaitėm ne vieną kartą galvojau, kad prasideda. Bet skaudėjo ne nugarą, kaip pirmais dviem atvejais, o pilvą net eiti būdavo sunku 
. Daktarė patarė iš karto vykti į ligoninę, nes atsidarymas buvo 2 cm, o be to tas skausmas, kaip ji paaiškino, yra rizika, kad gali išnirti klubai gimdymo metu ir turėsim daugiau problemų nei norėtume. Tai va sėkmingai nuvykau į Klaipėdą, kur mane paguldė į nėštumo patologijos skyrių. Po apžiūros daktarė pasakė: gali pagimdyt šiandien, gali ir po savaitės. Tai va ir gulėjau.... Nevargino jokie rūpesčiai tik valgai, miegi, eini pasivaikščiot to užteko, kad mano gimdukė užmigtų....Nustojo skaudėt pilvo apačią, gimda nesitraukinėjo, vaiko širdutės tonai buvo geri....o skyriaus akušeriukės mane veterane pradėjo vadint . Ir taip praėjo savaitė nieko. Ramu. Tą ramumą sutrikdė žinia, kad vyrą komandiruoja savaitei į Vokietiją 
. Va tada man kaip kas kuolu per galvą būtų davęs juk jis ne tik kad vaikučio gimimo metu nebus šalia, bet ir savaitę aš savo dičkių nebematysiu, kurie turės likti namuose su mūsų močiute, kuriai jau 85 metai. Rodės, kad žemė slysta iš po kojų. Aišku stengiaus neparodyt, kaip man sunku, bet jie ir taip suprato. Nuo tos dienos ką tik nedariau, kad tik greičiau pagimdyčiau ir kad nereikėtų tų skatinamųjų ir laiptais į viršų ir žemyn kas antra pakopa laksčiau ir nežmoniškus atstumus mišku nueidavau ir ten buvusiais pylimais laipiojau. Jau sąrėmiukai kas 10 minučių, kas 5, naktimis irgi. Dieną vėl nieko. Nu ir vėl maratonas iš pradžių. Palatoje pasikeitė 3 gimdyvės, o man nieko
. Naktimis ne kartą ašara išriedėjo, kažkaip vieniša labai jaučiausi 
. O rugsėjo 18 d. naktį, buvęs gana judrus vaikelis nurimo, sąrėmiukai dingo....Ryte skyriaus vedėjas padarė echoskopiją ir nusiuntė užrašyti tonus, sakė, jei niekas nepasikeis, ryte 6 val. skatins gimdymą apsidžiaugiau, kad bent jau rytoj susipažinsiu su tuo savo stebūkliuku. Užrašinėjant tonus, atėjusi akušerė pasipiktino, kaip tu nejauti judesių va judesys ir dar vienas...Sakau gi ne pirmą kartą tame krėsle sėdžiu, kad nežinočiau kada vaikas įspiria, kada nieko nejaučiu. Nu ji su ta popieriaus juosta nuvarė pas gydytoją, grįžo kartu su juo ir iš naujo aparatą pajungė. Po šių procedūrų aš nuėjau pusryčiauti ir išėjau į lauką. Kai grįžau, radau manęs belaukiantį gydytoją, kuris paaiškino, kad vaiko tonai, lyginant su ankstesniais yra labai nurimę, o tai jau nėra gerai ir kadangi gimdykla dabar laisva, pasiūlė nelaukti ryto...Aišku, kad iš karto sutikau, tik iš to jaudulio nei daiktų nežinau kokių reikia, nei kur ką palikti į gimdyklą su krūva krepšių neleidžia, o į vieną nieks netelpa
. Rankos, kojos dreba iš susijaudinimo, o akušerė nepatenkinta, kad ilgai krapštaus....Šiaip ne taip sugriebiu kas atrodė būtiniausia ir išeinam...Gimdykloje mane pasitiko labai maloni akušerė. Ji iš karto mane vardu vadina, bet taip švelniai, kaip savo dukrą...Du kartus gimdžiau, abu kartus pati ir gana lengvai, todėl jokios baimės nejaučiau, tik laukiau kada čia viskas prasidės...Nu ir prasidėjo
. Suleido skatinamuosius, prasidėjus veiklai, nuleido vandenis, o jie jau buvo pažaliavę todėl neleido man vaikščioti, o paguldė į lovą ir pajungė aparatą vaiko tonams ir sąrėmiams stebėti. Iš pradžių lyg ir nieko. Laikrodis rodė 15.20val., kai prasidėjo vis stiprėjantys sąrėmiai, kurie jau išsišiepusiai būti neleido. Prašiau, kad leistų vaikščioti, nes nebegalėjau gulėdama kentėti skausmo, kuris atrodė trupina nugarą ties kryžkauliu. Deja gavau pasitenkinti atsakymu dabar ne apie save galvok, o apie kūdikį, kuriam reikia tavo pagalbos, ir nenustok kvėpuoti...Akušerė su daktare išėjo į koridorių, o man prasidėjęs sąrėmis balsą atėmė, jaučiau kaip pradeda žaliuoti akyse, rodos nebegalėjau nė įkvėpti, pajutau, kad tuoj, tuoj nualpsiu šlykščiai saldu burnoje pasidarė ....Šaukiu padėkit...o savo balso negirdžiu, tik šnabždesį, ir juntu kaip neriu į kažkokią tuštumą...Iš kažkur atklysta šaižus garsas...Šiaip ne taip susiorientuoju, kad tai vaiko tonų aparatas ir su siaubu pamatau, kad vietoj 140 šviečia tik 39 iš paskutiniųjų traukiu į plaučius orą net su švilpesiu, pumpuoju, kaip sugedusi pompa, ir tonai susinormalizuoja...Atėjusi akušerė nuramina, kad viskas gerai ir kad greitai gimdysiu. Sąrėmis po sąrėmio, valandos bėgo kaip užsuktos vis labiau stiprindamos skausmą. Pasikeitė daktarų pamaina vėl ant stalo, o atsidarymas tik per 3 pirštus . Klausiu ar jau greit, jaunas daktaras šyptelėjo nu dar tiek pat. Žvilgtelėjau į laikrodį - 19.40 ir pagalvojau tikriausiai nusprogsiu...Bandžiau nulipt nuo stalo, tai kai surietė, matyt gerai atrodžiau, kad medikai leido pasilikt kur esu...keletą sąrėmių prakentėjau ir pasakiau, kad jau daugiau nebegaliu. Daktarėlis vėl apžiūrėjo ir liepė ruoštis gimdymui. Kai pasakė stumk, tai aš ir pastūmiau... Akušerė kai suriko nestumk, laikyk...ką tu ten beprilaikysi, kai lialis pats laukan užsimanė...Vos sugavo mano pupą. Laikrodis rodė 20.12 val. Paguldė tokią gležnutę man ant pilvo, tokią trapią ir nuostabią mergytę . Girdėjau kaip liepė pakviest dermatologą, bet man tas visai nerūpėjo, tik glaudžiau prie savęs šiltą kamuoliuką ir bučiavau, bučiavau... Tik po to kai ją padėjo ant vystymo stalo, paklausiau akušerės ar labai plyšau, o ji per petį mestelėjo kaip gimdei taip ir turi, o paskui nusijuokė keista, bet net nubrozdinimų nėra. O mano pagrandukė tuo tarpu jau pasverta (3,400kg) ir išmatuota (52cm), kaip gyvačiukė, su savo ilgu liežuviu aplinką tyrinėjo: ir matavimo juostą, ir savo rankytę... 
O jau kai ją man suvystytą padavė akių nebeatitraukiau iki pat ryto. Ir tėveliui, ir namuose laukiantiems vaikams skambinau į ją žiūrėdama.Kai iš ligoninės sugrįžau į namus, radau išpuoštus kambarius ir belaukiančius vyresniuosius vaikus
. Džiaugsmui nebuvo galo. O tėtukas namo parsirado vos ne para anksčiau nei turėjo. Įvirto 7.00 val. su didžiausia raudonų rožių puokšte....ir ašaros liejosi laisvai... O išvadoje jei gimdai 2 kartus lengvai, tai nereiškia, kad ir trečią kart taip bus. O po trečio nesakyk, kad daugiau to nebus...
