Ieškojom paparčio žiedo, o suradom...

2007 birželio 23d., šeštadienis, beveik Joninės...

Taigis, kaip ir buvome sutarę su gydytoja, šiandien pas ją pasirodome gimdymo namuose, nes gimdymo terminas jau kaip ir praėjo (birželio 21d.), tai reikia atidžiai mane stebėt. 9 val. ryto susitinkam su gydytoja, ji mane apžiūri, vaikiuko tonus užrašo, viskas normaliai, sako – gimda jautri, per šią parą, manau, „įsisiūbuosi“ O aš visiškai nieko keisto nejaučiu, todėl šitie jos žodžiai man visai įspūdžio nepalieka Nuliūstu, nes šis nėštumas toks varginantis, pilvas didžiulis, kaip viena seselė pasakė – retas egzempliorius , o dar vasara, karšta, kiekviena diena slenka be galo lėtai, kiek gi dar reikės laukti?! Guodžia tik mintis, kad amžinai nėščia nebūsiu Važiuojam namo.
Grįžus namo, apie 11 val imu kažką jaust, lyg ir maudžia, po 15 min. jau visai keista darosi ir imu suktis po namus su mintim, kad jau PRASIDEDA, kraunuosi paskutinius daiktus, galų gale jau imu manyt, kad laikas į ligoninę sugrįšt. Vyras guli sau ramiai tv žiūri, sako – tai dar grįšim, ane? Sakau – nemanau... Bet dar reikalų milijonas - dukrytę mamai palikt, vyras dar turi į darbą užsukt, nu galvoju – man tik į naudą, pratempsiu, vis ne ligoninėj nuobodžiai, o per pora valandų vistiek nepagimdysiu. Tai taip ir darom. Mama jau prie laiptinės laukia, paima mergaitę, palaimina mane uždėjus ranką ant kaktos, pabučiuoja, sako – aš kartu su tavim, dukryte, gimdysim kartu... man – ašaros akyse...šį kartą jau žinau, ką šie jos žodžiai reiškia Atvažiavus į ligoninę niekas niekur neskuba, kol užrašo mane, kol dar ką, jau ir po dviejų. Nuveda į gimdyklą, ankšta tokia visai, ateina mano gydytoja, irgi niekur neskubėdama, uždeda tonus rašyt, ir maždaug valandai liekam su vyru vieni. Sarėmiai vyksta, stengiuos susikaupti, kvėpuot, visai neblogai gaunasi, kol jie ima pamažu stiprėt, o gimdykloj tampa visai tylu – tuomet užlieja mintys ir aš pratrūkstu Kai prisimenu kas manęs laukia (pirmą kart „džiaugiausi“ 17val.) – pasidaro nežmoniškai baisu ir meldžiu Dievo, kad tik visa tai greičiau pasibaigtų, tiksliau – puolu neviltin visiškai, sakau – „nenoriu gimdyt“... akušerė ramina, vyras irgi, stengiuos grįšt „atgal“ į ramią būseną. Šiaip ne taip nusiraminu. Gydytoja sako, kad tuoj pasižiūrės kaip viskas einasi, „nuleis“ vandenis (nes patys nubėgt „nesiruošia“ ), tada epidūrą darys ir viskas pasikeis - „vaikščiosiu išsišiepus“ – taip, taip - pritaria visas personalas. Nu ką, vyras dar turi svarbių reikalų, klausia gydytojos, kiek maždaug laiko turim, nes jis turi dar išvažiuot, jei įmanoma, žinoma, gydytoja atsako, kad tiksliai dar trys, keturios valandos, na, tai jis negaišta ir išvažiuoja. Lieku viena. Dabar randu sesei rašyta žinutę, kad tuoj nuleis vandenis, ji buvo rašyta 15.30. Tai realiai „nuleido“ prieš keturias. Atsidarymas – keturi cm., „ viskas gerai, tuoj atsiųsiu daktarę epidūrinio daryt“ – gydytoja man sako. Ir išeina iš gimdyklos. Va tada galvojau išprotėsiu pirmą kart, nes sąrėmiai nuleidus vandenis tampa dešimtkart, jei ne daugiau, skausmingesni, o aš viena, „prirakinta“ prie lovos su lašeline (skysčius prieš epidūra būtina lašint), atrodo, nebegaliu kentėt, nebegaliu kvėpuot, ašaros upeliais, bet nešauksi gi gydytojos, kuri ką tik išėjo, tai kankinuosi verkdama ir galų gale jau imu šaukt balsu, jei negulėčiau, tikrai skausmą būtų buvę lengviau iškęst. Pagaliau už dešimt minučių ateina epidurinio daryt, atrodo – praėjo valanda, o ne dešimt minučių , ruošiasi instrumentus, liepia sėstis turko poza ir išriest stuburą, ir dar – NEJUDĖT. Nežinau, kaip paaiškint – 96 kg sverianti motera su „retu pilvo egzempliorium“ turi susirangyt kaip jogos meistrė ant siauros lovos, kažkokiu būdu bandyti sau pažiūrėti tarp kojų - atseit – nugarą kuo labiau išriest! Plius, tave, atrodo, plėšo į gabalus sąrėmiai kas minutę, o tau liepia nejudet VISIŠKAI ir tai tęsiasi, tęsiasi, tęsiasi, nes anesteziologė vis nepataiko į ten, kur reikia ir negali to prakeikto kateterio įvest, kad suleist nuskausminamuosius... iš vienos pusės bado (bet tai maloniausia dalis, nes per sąrėmius nejaučiu daugiau nieko), iš kitos - seselė laiko mane už pečių ir neleidžia judėt. Va tada galvojau, kad išprotėsiu antrą kart. Per tą laiką net jei rankos pavargo, ir viena, ir kita ranka laikė, po to galų gale paleido visai, tai ką kalbėt apie mane... Anesteziologė sako – panele, kas gi jum yra? -Taip dažnai sąrėmiai negali būt! Nieko nesakau, nes bijau, kad pasiųsiu ją kur nors toliau... Žodžiu, po kokių 30-40min pagaliau, atrodo, įbeda kur reikia, bet tas neguodžia, nes skauda ir toliau nežmoniškai. Vyro dar nėra... nebegaliu kentėt, susikaupt neišeina, mažai treniravaus, nuo manęs, matyt, visas skyrius skamba Joninių varpais...

Gydytoja atbėgus klausia – kas yra? Kas yra??? Sakau - skaudaaaa!!! Klausia- kur skauda??? Sakau – ten, nu kur daugiau!!! Nebenoriu, nebegimdysiu, pjaukit ir panašiai na, kaip ir praeitą kartą… Gydytoja patikrina kaklelį ir sako – Aušrele, mes… gimdom! Pilnas atsidarymas! Sujudimas, sukrutimas, kaip mat atmosfera įkaista, visos negali patikėt, kad per pusę valandos nuo keturių iki dešimt centimetrų atsidarė gimdos kaklelis, anesteziologės balsas fone – nu bet tikrai, jai čia sarėmiai pastoviai buvo... o man nebe tas galvoj, beveik rėkiu – kada tas epidurinis suveiks? Ima atrodyt, kad mane apgavo, tipo, jei jau gimdai tai ir taip pagimdysi.. sako – nu va, po dešimt minučių.. Nuskamba kaip košmaras, po dešimt minučiu jau galiu būt pagimdžius!! Gydytoja liepia skambint vyrui, negaliu kalbėt normaliai, todėl kalba ji. Vyras iš pradžių nepatiki, bet greit susizgrimba ir per visas raudonas šviesas parlekia iš Dvarčionių iki Tyzenhauzų per šešias minutes Pasirodo, kai nori – gali lygiuotis su šviesos greičiu. Jau kelia stala, „įtaiso“ mane į gimdymo padėtį, jau matau akušerė pasiruošus visa, sarėmiai vis tie patys, na kur tas epidūras miega?? Gydytojos nepaleidžiu niekur, laikau už rankos kaip vyrą, niekur nepaleidžiu (gal todėl gimdymą priėmė akušerė? ), bet tuo metu ji atrodo vienintelė mano išgyvenimo viltis. Pagaliau visagalis epidūras, atrodo, pasiekia smegenis ir sarėmiai silpsta, tiksliau ne jie, o skausmas, imu jaust euforiją ir dėkot Dievui už epidūrą... lengva, gera, malonu gulėt...O čia staiga kieno tai balsas man sako – STUMK! Aš – kąąą? Nesusigaudau kame bajeris, skausmo tai nėr, kaip tai stumt? Čia atbėga vyras, kas nuostabiausia – tiesiu taikymu pasižiūri tarp kojų , sakė, kad plaukučiai jau matėsi, tiksliau, kaip gydytoja sakė – „kasos“ , nu ir ką, dar du sarėmiai, keli stūmimai ir mūsų mažytė 16.50val. atėjo pas mus Ta mažytė pasirodė visai ne mažytė – 4,150 kg ir 55cm. Sakė, kad aplink kojytę jai buvo apsivyniojusi virkštelė, tai kur nebus, kai pilve šitaip malėsi visą laiką. O man ramu, gera! Guliu sau ir užvertus galvą žiuriu į savo pupą, tetis filmuoja, negaliu sulaukt kada gi ją man paduos. Kažkur už 15 min ji jau guli man ant krūtinės, o gera, o ramu, nieko neskauda, visiškai nepavargus, atrodo eisiu tuoj kalnus verst Mergytė tokia gražutė, o jau plaukuosena, tamsūs, vešlūs ilgi plaukučiai , visas personalas, kuris tik neužsiėmęs sulekia pažiūrėt. Aš dar kaip tikra biologė paprašiau, kad man placentą parodytų, paaiškintų, tai taip ir padarė Nu, įdomus daiktas, toks geras šmotas mėsos, pusmėnulio formos, o visad galvojau, kad tai maišas... Po visko mes liekam trise ir džiaugiamės ta ramybe ir palaima ... Aš be galo laiminga ir dėkinga, kad pagaliau sulaukiau šito stebuklo. Nuo šiol mūsų šeima jau didelė
Po poros valandų mus nuveža į palatą. Tik šį kart tėveliui neleidžia nakvot - išvaro dėl didelio Jonų kiekio Pilni gimdymo namai, nėr net kur moteris apgyvendint.. Kiekvienas sutikęs sako – tai Jonė ar Jonas? Nu koks dar Jonas?.. Čia – Skirmantė! Mūsų Skirmutė...

sveikinu !! aukit sveikos ir grazios !!

aaai, kokia grazute... nuostabu, aukit katukes

Nuostabu
Linkėjimai mano bedravardei, Skirmantei

Sveikinu Graži istorija

bukit dideles ir sveikos

Kokia grazute mergyte su daug plaukuciu
Labai nuotaikingas pasakojimas

Dėkui visoms už palinkėjimus ir pagyrimus

Kokia Skirmute fainute ilgakase Sveikinu nuosirdziai

"...Mama jau prie laiptinės laukia, paima mergaitę, palaimina mane uždėjus ranką ant kaktos, pabučiuoja, sako – aš kartu su tavim, dukryte, gimdysim kartu..."

nu bet rimtai jau plaukuosena o kiek laiko lelytei sitoj nuotraukoj