Važiuojam į ligoninę, o baisu... vyras guodžia ramina, o aš galvoju, kad gera būti vyru.. Stiprioji lytis, guodi sau ramini, ne tau gi baisu. Vyrų tuo metu į gimdyklą neleisdavo, tai priėmime bais graudžiai atsisveikinom ir nuėjau likimo pasitikti. 18 val. aš gimdymo skyriuj. Iš visos tos baimės begalinės skausmas dingsta. Sanitarė, o gal sesutė pagražina mane toookiu atšipusiu peiliuku, kuris ne skuta, o rauna plaukus, tada klizma ir prašom į priešgimdyvinę
Ten randu kaimynę, mergiotę maždaug mano bendraamžę. Iš visko sprendžiant ji čia jau senokai, atrodo klaikiai, ištisai šaukia, kad nebegali, nebekentės; daktare, ateikit ranką palaikyti! 
Aš naiviai pasibaisiu, kaip taip galima elgtis, meginu pasiplauti iš palatos, nes tas vaizdas baisiai slegia. Stypsau kolidoriuj prie lango, ruduo tamsu. Skambinu vyrui, raportuoju, kad man viskas gerai, pasakoju apie kaimynę, jis džiaugiasi, kad man taip nėra. Nueinu i tualetą nes baisiausiai noriu, nieko panašaus.. ir dar kartą.. ir vėl ne.. Gydytoja apžiūrėjus mane dar kartą nuleidžia vandenis. Ir tada prasideda.. taip nežymiai visai, pamažu. Bet kokią 21 val daktarės rankos prireikia ir man. Kambariokė jau gimdykloj, až džiaugiuosi už ją ir pavydžiu. Banga už bangos ritasi skausmas. Kai prisišaukiu gydytoją, ji griežtu a`la mamos balsu man atskaito, kad su lėlėm reikia žaisti, kad vat ateina mamos vyresnės, išlaukusios, pasiruošusios, joms nereikia kaip man čia daktarės rankos ir dar kažką. Svarstau gal duoti vyro įduotus 100 dolerių, bet man ji tokia griežta ir teisinga atrodo, o jei nepaims? 
Kur aš eisiu naktį nėščia, žodžiu pasigėdiju ir niekam nieko neduodu. Smagiau kai už rankos palaikyt ateina sesutė, ji pasakoja kad tuoj tuoj, viskas gerai... kad aš puikiai laikausi, oi kiek čia moterų visokių prisižiūri, daugiau niekada negimdyti populiariausias pažadas, o buvo ir tokių kur taikėsi pro langą iššokti.. Aš piktdžiugiškai galvoju, kad čia matyt tos išgirtos išlaukusios, pasiruošusios. Taip man besilinksminant pagaliau ateina ir mano laikas į gimdyklą, valio.. Išėjom į finišo tiesiąją! Viskas klostosi kaip ir normaliai, kol labai aiškiai nepajaučiu mažiuko galvutės tarp kojų. Išsigąstu, procesas stoja... Daktarė su akušere šaukia ką ir kaip daryti, niekas man nesigauna.. Tada, daktarė paklauso mano pilvą ir tokiu reikšmingu balsu taria: štai, vaiko tonai blogesni darosi.. Ta frazė suveikia magiškai, viens du trys, pasaulį sveikina mano dukra. Prineša man parodyt, o siaube, galvytė tobulos kriaušės formos, aš bliaunu ir klausiu, daktare, o čia praeis? Daktarė šypsosi (pirmą kartą!), sako: praeis, praeis.. Šou baigėsi, 23.44. Visi išeina, vaiką išsineša, mane palieka, gimdykloj ant stalo. Kantriai laukiu. Atrodo baisiai ilgai. Pagaliau sesutė gryžta, veža mane i palatą, atneša tampriai į vystyklus susuktą mano stebuklėlį. Visą gimdymą atrodė, jėzau, kada tai baigsis, kaip miegosiu... Ir va... miegas neateina, žiūriu į tą mažiuką padarėlį, mano dukra:wub: Mano gyvenimas niekada nebus kaip iki tol.
