Žodžiu, pas mane viskas turėjo būti pagal planą - draugas, piršlybos, vyras, nėštumas, gimdymas ir t.t. Nesvarbu, kad daugumai į mano planus buvo nusispjauti, bet va, maniau, kad kas jau kas, o nėštumas bus kaip pridera, pagal mane... Juk mano kūnas, ar ne?
Kad pastojau, mintis kirbėjo jau iškart po visko

Taigi, mano vaikutis, užgimė ne tik iš didelės meilės, bet ir iš laaaabai didelės tą vakarą užklupusios aistros


Prasidėjo mano laukimas... Taip laukiau, kol pilvukas pasidarys matomas. Vis kaišiojau savo pilvą visiems šeiminykščiams po nosimis, sukiojausi visais rakursais ir vis klausiau, ar jau matosi? Niekaip nesupratau, kaip jie vis dar nieko nemato, juk aiškiai mačiau, kad jau toooks pilvas... Smagu buvo, kad manęs visai nepykino, neblogavau, nors pagal planą visų baisumų laukiau, juk knygose rašoma, kad taip būna... Ir baisiai stresavau, kad man neatlieka visų tyrimų privalomų ir ne, kurie pagal SM planą yra privalomi...
Eilinį kartą stengiausi laikytis savo plano ir daug nevalgyti, bet... MB tikrai naktį nesikėlė ir nevažiavo į parduotuvę ledų, užteko ką rasdavau namuose.. o MB jau pasirūpindavo, kad būtų ką rasti

Pagal planą turėjo būti berniukas.. Tai rodė ir visi "abra-kadabra" testai, ir būrėja kažkada būrė, o ir mano pačios kvailas įsitikinimas (čia jau kita ilga istorija, kodėl jis atsirado)... Galit įsivaizduoti, kokia buvo mano reakcija, kai gyd. pranešė, kad mūsų vaikelis "labiau neša į mergytę". Buvau kaip šlapiu maišu pertrenkta, vis bijojau į savo vaikutį kreiptis "saulyte", "mažute", nes jei vistik pasirodytų, kad pagal planą laukiamės berniuko, jis taip pavadintas įsižeistų...
Daugiau mažiau viskas ėjo sklandžiai...Atsimenu labai ryškiai, tik kaip kartą susinervinus, kad nejaučiu judesiukų, nuėjau privačiai paklausyti leliuko širdelės tonų... šiaip, kad ant širdies ramiau būtų... Tada mane taip išgąsdino, kad galiu netekti savo vaikelio, davė siuntimą į ligoninę... Priimamajame, perskaitę diagnozę, iš manęs pasijuokė, kad nieko rimta ir t.t. ir pan. ... Tąnakt taaaaip žliumbiau iš baimės, kad nebūtų per vėlu... Prižadėjau ir atsižadėjo visko, ko kažkada norėjau, kad tik viskas būtų gerai... Matyt tada pirmą kartą labai ryškiai ir aiškiai pajutau, koks SVARBUS man mano vaikas, glosčiau pilvą ir verkiau, kad tik manęs nepaliktų... Pagal planą taip būti neturėjo... Rytojaus dieną perėjau krūvas gydytojų ir atsiguliau į ligoninę... Pailsėjau, o mano mažutei tai išėjo į naudą. Pradėjau labiau save saugoti, visur ieškoti patogumo...
Aišku, mama ir sesuo, juokėsi iš manęs, didžiosios planuotojos, su visais "turi būti taip ar anaip", bet man buvo dzin, galvojau apie SAVO, kas buvo tiesiog neįtikėtina, vaikutį ir pamažu pirkau kraitelį... Taip keista buvo matyti namus, pamažu prisipildančius vaikiškų daiktelių, o juk man kažkada vaikai pienu smirdėdavo

Laikas bėgo, mano mergytė augo, spurdėjo, aš sėkmingai storėjau... Visi pirma pažiūrėdavo į mano pilvą, tik tada į veidą akis pakeldavo. Nors aš sau atrodžiau visai nieko


Galop, praėjus beveik dviem savaitėms, mane nusprendė guldyti į ligoninę... Ir gera buvo, ir neramu, kad susitikimo laikas artėja... Pragulėjau, regis, kažkur 3 ar 4 dienas, pro langą stebėdama mamas su mažais ryšulėliais ant rankų ... Jau net mano noras gimdyti sava eiga nugalėjo ir pradėjau zysti prašydama "KĄ NORS" daryti... Po kelių gyd. bendros apžiūros, gavau išsvajotąjį "ŠIANDIEN GIMDOM"

Akušerė, matyt, pamačiusi mano dideles akis, paklausė ar bijau. Tada tikrai bijojau... Visą nėštumą visiems kartojau, kad nebijau, kad nežinau, ko turėčiau bijoti.. Bet pamačius visą aparatūrą, lovą, drąsiai tikrai nesijaučiau... SM pasakojimai apie gimdymą skyrėsi ir suvokiau, kad būtent čia ir šiandien man ateis paskutinioji

Po to sekė vandenų nuleidimas, toks savotiškas jausmas sakyčiau, ir laukimas "kažko"... Tik tas "kažkas" niekaip neprasidėjo... Užeidavo maži reti pamaudenimai, o aš skambinėjau visiems iš eilės ir gyriausi, kaip aš puikiai gimdau, kaip man nieko neskauda... Įsidienojus ryškiai gyd. nusibodo laukti ir gavau skatinamųjų lašelinę į veną... Jie iš pradžių taaaip lėtai kapsėjo, taip nuobodu buvo gulėti lovoje pririštai, o dar vyras vėlavo... Laikas ėjo, vaistukai vis greičiau ir greičiau kapsėjo... Smagumas pamažu dingo... Kaip tyčia buvo toookia karšta diena, saulė taip tvieskė į langus, o aš niekur negalėjau pasislėpti... Atvažiavo vyras, vėliau atnešė akušerė man kamuolį straksėjimui... ant savo galvos... nes kai aš ant jo atsisėdau, taip jie manęs nebepajėgė nuo jo nukrapštyti




Pati išgirdau, savo balsą, kad klausiu "kas?" ir vyro - "mergytė". MANO DUKRYTĖ

Maždaug po paros, kai jau atsigavau ir buvau perkelta į pogimdyvinę palatą , gulėjau viena su MB ir vis stresavau, kad savo vaiko iš krūvos kitų nepažinčiau, juk neapžiūrėjau jos... Vyras kartojo, kad maža, graži ir turi mano akis



Tada kai gimė ir dabar