Nėštumas buvo neplanuotas. Tikras netyčiukas
Šią džiugią naujieną sužinojau būdama Norvegijoje ir nuo to laiko vyko sėkmingas stebukliuko auginimas ir laukimas... Pradžia:
Gruodžio 27d., apie 17val. turėjau važiuoti į Kauną (iš Vilniaus) - pasirodyti gydytojui (ši diena ir mano gimdymo data). O man vandenys nubėgo pusvalandis po 24 val (naktį, t.y. tik prasidėjo 27d). Šoku iš lovos ir netikiu - negi jau???
Ir taip 2 min prastovėjau balutėje (dar spėjau pagalvoti - gal man šlapimo nelaikymas). MB žiūri ir nesupranta, kad jau gimdymas prasidėjo. Apsivertė ant kito šono ir toliau miega 
O kaip drebulys ėmė krėsti. Siaubas tiesiog. Nupėdinau į dušą, nusiraminau. Bet vis tiek smegenys nesusitaiko, kad jau prasidejo gimdymas. Ir, vietoj to, kad važiuot į Kauną, važiuojam į Antakalnio klinikas pasirodyt, kad man, vištai, pasakytų: taip, tu JAU gimdai 
Nuvažiavom, nenoriai apžiūrėjo, nes pasakiau, kad Vilniuj negimdysiu (pastoviai primindavo, kad apžiūri iš gerumo). Rezultatas toks: 1,5 cm atsidarymas, gimdymo veikla prasidėjusi. Skaudėt man nieko neskauda (paruošiamieji sąrėmiai jau 3 dienas "kankino"). Dar paklausiau ar galvutė tikrai įsistačiusi. Pasakė, kad taip. Na, man jau ramiau. Nes iki to laiko gana aukštai buvo. O ir susitaikiau, kad natūraliai gimdysiu (gimdymo užbaigimo planas 37-40sav.keitėsi kelis kartus). Iš antakalnio išeinam 2 val nakties. Taip nepatogu skambinti gydytojui su kuriuo tariausi... Bet paskambinu (labai jau greit atsiliepia - paskui paaiškėjo, kad prieš 2 min jam kita moteris skambino, kad jau gimdo, tai jis išsibudinęs, liepė važiuoti į Kauną). Dar užsukam namo daiktų susirinkti ir ramiai važiuojam į Kauną. Karts nuo karto pamaudžia pilvo apačią ir nieko daugiau. Dar sakau MB, spėk, kiek cm bus atsidarę, kol iki Kauno nuvažiuosim. Sako kokie 4. Apie puse 5 ryto mes jau Kaune, Mažylio gimdymo namuose. Vandenys po truputi bėga. Gydytojas apžiūri ir, deja, tie patys 1,5 cm 
Apžiūra tai nemaloni (vis "lipau" į viršų). Ka gi, gydytojas nuteikia, kad laukia ilgas gimdymas... Nelabai suprantu - kodėl 
. Sako, jei tau puse pirmos nubėgo vandenys, tai dabar, po 4val tas pats rezultatas. Teks nuleisti kitus vandenis ir... gal skatinti. Štai tokios perspektyvos. Toliau sekė įprastos procedūros: atėjo akušerė, pildė daugybę popierių, pasiūlė klizmą, atnešė baisiai sexy naktinius (su iškirpte iki bambos 
). MB gavo spec. drabužius ir - į gimdyklą.Gimdykloje:
Pajungė ten mane kaip reikiant: sąrėmių matuoklis, vaiko širdelės tonų matuoklis, spaudimo aparatas, dar įstatė kateterį į ranką (mineralinį pradėjo lašinti). Už sienos kita gimdykla su vonia - ten gimdė ta moteris, kur 2 min anksčiau gydytojui skambino. Jau ir 6 val, ji jau baiginėja gimdyti (o man tie patys 1,5 cm). Gydytojas primena, kad laukia ilgas gimdymas ir siūlo pasidaryti epidūrą jau dabar (nors neskauda), nes paskui bus... ojojoj... Sutinku. Iškviečia anesteziologę su sesele. Man aiškina kas tai yra, klausia ką aš apie tai žinau. Kol kas nieko nedaro. Labai puiki gydytoja. Paskui viską komentuoja ką daro, ką jausiu ir pan. Pasakysiu atvirai - mano baimė buvo didesnė, nei kateterio įvedimas tarp slankstelių. Per pilvą negalėjau susilenkti, tai seselė mane surietus laikė, kad nejudėčiau. Vienoj vietoj truputį suskaudo ir viskas - priklijavo kateterį ir suleido bandomąją dozę. Kraujospūdis iškart nukrito. Ir taip visą gimdymą išliko apie 100/60 (nėštumo metu turėjau problemų dėl padidėjusio spaudimo: gulėjau ligoninėj, vartojau vaistukus...) Sako, kai skaudės, nekentėk, pakviesk, suleisim dar. Guliu toliau, bendraujam su MB, su gydytoju. Laikas gan greit slenka. Gimdyvės keičiasi, o aš...
Nuleidžia vandenis (oi ju daug, dar apie 3 litrus). Sako, turi gimdymo veikla intensyvėti. Po geros valandos vėl tikrina gimdos kaklelį. Rezultatas liūdinantis - atsidarymas 2 cm, kaklelis neišsilyginęs, netrumpėja. Bando apčiuopti galvutę... Neišieina - per aukštai! (o antakalny pasakė, kad įsistačiusi ir vos ne iki 12val pagimdysiu). Gydytoją tai neramina. Mąsto dėl ko taip gali būti. Aš irgi garsiai mąstau. Tas stebisi - kiek apsiskaičiusi. Pradėjo lašinti daugiau skatinamųjų. Sąrėmiu aparatas jau fiksuoja sąrėmius apie 70 balų. Gydytojas sako: dabar jau maldautum cezario arba sienom liptum, jei nebūtum nusiskausminus. Pilnai sutinku ir tyliu. Epidūro dozė veikia kažkur apie valandą. Jai baigiantis jau jaučiu sąrėmius. Tokie tokie... Kas 2 min. 
Tai ir kviečiamės gydytoją-anesteziologę. 10 val vėl tikrina - 3,5 cm. Nieko gero... Tempas per lėtas. Didina oksitocino lašėjimo greitį. Sako, kitos jau pagimdo per porą valandų po tiek vaistų. Na ir aš tikiuosi būti viena iš TŲ . Tuo labiau, kol aš čia guliu be darbo - jau 3 pagimdė. Girdžiu kaip už durų seselės šūkalioja: o ta epidūrinė dar nepagimdė? (čia aš ). Mat labai jau ilgai gimdyklą esu užėmus. Gydytojas puse lūpų prasitaria apie cezario operaciją, nes vaikutis labai jau ilgai be vandenų (nors jo būklė gera). Aš jau neprieštarauju. Nes karts nuo karto užeina tachikardija, darosi silpna - tai kiša deguonies kaukę kvėpuoti (o jau smirda! ). 11val ryte kviečiamas gydytojų konsiliumas. Dar viena trijų vyrų apžiūra su komentarais (kad viskas gerai) ir vyr. gydytojas liepia leisti maksimalią oksitocino dozę 1 valandą, o tada žiūrės kaip tas gimdos kaklelis. Mačiau kaip susiraukė mano gydytojas, dar bandė prieštarauti, kad ir taip 5 valandas skatina. Tai vyr. gydytojas pyktelėjo: tai ko mus kvietiesi? Žodžiu, padidino skatinamųjų dozę, padidino ir epidūro kiekį. Guliu ir laukiu. Va ta valanda nuo pusės 12 iki pusės pirmos truko ilgiausiai. Aš jau nelabai supratau ar ten kas pas mane vyksta ar ne... Tik laukiau laukiau laukiau. Puse pirmos apžiūra: atsidarymas 4 cm. Prognozavo, kad jei per pastarąją valandą atsidaro iki 6 cm, tai palieka ir laukia toliau. O kai tik tiek, jau ir kiti gydytojai neprieštaravo operacijai. Tik išgirdau, kai sukomandavo: ruoškit operacinę, sekcija. Na ir puolė visi kaip akis išdegę. Galvojau viską ramiai suorganizuos. Dar pasirašyt kažkokius popierius turėjau dėl operacijos. Aišku ne iki skaitymo man buvo. Vėl visa drebėjau iš tų nervų. Kol mane ruošė... ir išvežė. Operacinej:
Surišo kojas, rankas. Klausia ar vyras bus šalia. Aš net nustebau; maniau leis tik per langą stebėti. Sakau nežinau, neklausiau. Paskui matau - ateina. Pasodino jį man prie galvos. O aš toliau taip drebu, tiesiog kratausi (vis dar galvoju, kad skaudės (naivuolė)). Susirinko komanda, dar pažnaibė pilvą ir pradėjo. Anesteziologė kalbina. Atsakinėju. Jaučiu, kad galvojasi greitai, bet kai reikia pasakyti, tai liežuvio neapverčiu. Net juokinga. Ir taip miego norisi. MB visą laiką sėdėjo ir glostė skruostą
. Pasižiūriu į jį. Toks ramus. Kadangi per širmą nemačiau kaip mane pjaustinėja, tai paskui MB papasakojo keletą smulkmenų (pvz., 2 gydytojai neapsisprendė siuvant ar ten kraujagyslė pas mane ar ne ) Keista, kad nemačiau (neužfiksavau), kada išėmė mano kūdikėlį... Tik kai surėkė, tada lyg "pabudau". Pasakė: mergytė. Gimimo laikas 13:59. Pagal Apgar gavo 9-9. Svoris 3194g. Ūgio nepasakė (vėliau sužinojau, kad 52cm). Tai va, darbas padarytas. Dar spėju ją pabučiuoti ir išneša į naujagimių sk. ją. Užtrukau "gimdydama" kiek daugiau nei 12 valandų. Paskui mane perkėlė ant vežimėlio ir išvežė i intensyvios priežiūros palatą. Palatoje:
O čia prasidėjo "didieji ir tikrieji" gimdymo baisumai. Epidūras baiginėjo veikti. Man suleido morfijaus, kuris nesuveikė!!!
Aišku pradėjau sakyt, kad man skauda. Niekas nereaguoja. Sako tau tik taip atrodo, tu dar kojų turi nejaust. O as tai jas jaučiu, galiu pajudint, sulenkt. O kuo toliau, tuo labiau pjautą vietą skauda. Jaučiu kaip susitraukinėja gimda, kuri yra siūta. Juk nuo susiuvimo tepraėjo pusvalandis. Tada dar novokaino suleido. Ir NIEKO. Aš jau verkiu iš skausmo, blaškausi. O slaugytojos barasi: ką, negali pakentėt?! Turi skaudėt ir pan. Aš sutinku, kad turi, bet tikrai ne tiek... Iškviečia anesteziologę, suleidžia dar kažko. Po kokių 10 min skausmas praeidinėja. Spaudimas jau 170/110. Sako, taip turi būti... Atneša mažylę . Pavydžiu MB: jis pirmas ją pamatė, nešiojo. O aš tokia bejėgė. Truputį paguldo ją šalia ir išneša (vargšiukė vis atpylinėja vandenis). Ateina mano gydytojas, pasako, kad operacija gerai pavyko. Užmiegu...Kitas rytas:
Ateina kineziterapeutė, darom pratimus, po kurių mane jau stato ant kojų. Čia tai išbandymas, bet judu po truputį. Vėliau atneša vėl mažylę, bendraujam. Netrukus perkelia į paprastą palatą (prašiau vienutės ir labai džiaugiaus, kai ją gavau, nors ir ne iš karto). Po operacijos priklauso 6d. ligoninej (nors jei viskas gerai, gali ir anksčiau bėgt). Bet aš nesiryžau. Be to labai puiki priežiūra, geras maistas, fantastiškos naujagimių sesutės. Durys neužsidarydavo: eina, klausia, siūlo pagalbą, pasakoja, rodo. Labai patenkinta buvau
.Ir gydytojai dažnai užeidavo. Ištraukė siūlus sausio 2d ir išleido mus namo. Tiesa, mano ir mažylės kraujo grupės nesutapo, tai stebėjo dėl geltos. Kuri - nepasirodė.
Pabaiga:
Štai toks mano stebuklėlio atėjimas į šį pasaulį. Labai rami, graži mergytė. Dėl jos dar ne tiek galėčiau iškentėt. Myliu myliu myliu
