Ankstyvą vasaros rytą tyliai žiūrėjau į tavo miegantį tėvelį ir buvo taip gera, saugu. Jaučiausi laiminga. Ak, kaip greitai bėga laikas ir štai jau 5 metai, kaip mes kartu. Sukyla visi prisiminimai apie mūsų draugystę, kaip susipažinom, leidom visas dienas kartu. Svaigau nuo to jausmo ir jaučiausi mylima, o tai ir buvo svarbiausia mano sudaužytai širdžiai. Pavyko iš naujo suklijuoti jausmus, išdžiovinti ašarų upelius ir pamatyti ryškias gyvenimo spalvas...
Na štai ir pabudo. Nusišypsojo ir pabučiavo.. bet ne taip kaip visada, kažkaip kitaip. "Tokį keistą sapną susapnavau" pasakė. Hm, niekada nepasakojo man apie savo sapnus, o čia... "Sapnavau, kad tu pagimdei dukrytę, tokia panašią į tave"... Nusijuokiau, nes apie vaikus mes tuo metu negalvojom, laukė kelionė i užsienį, mokslai, baigiamasis darbas jam ir semestras Portugalijos universitete man.
Išskubėjom į darbą ir vėl įsisukom į kasdienybės rutiną. Tačiau kažkoks širdelės ilgesys atsirado, tarsi mūsų meilei kažko trūko... Gal pavargom abu? O gal tiesiog jau žinojom, kad tie gandrai, kurie vis lydėdavo mus, kai važiavom iš tavo prosenelės namų buvo dar vienas ženklas. Nekalbėjom apie tai. Abu paskendom darbuose ir kažkodėl vaidinom, jog mums abiems taip gerai. O mano kūnas pradėjo keistis. Iš pradžių tas neaiškus apetitas. O, kaip pamėgau valgyti mėsą! Mano mama labai apsidžiaugtų, kad jos dukrytė pagaliau pradėjo normaliai maitintis ir valgo dvigubai daugiau, nei paprastai.. Palaukit, o KODĖL???? Tu nėščia?. Nesugebėjau nieko atsakyt, nes pilna burna buvo, todėl tik palinksėjau. Viskas apsivertė aukštyn kojom, o situaciją blogino aplinkiniai, kurie staiga pasidarė viską žinantys ir protingesni už visus kitus. Keistuoliai, manantys, kad gali žinoti geriau, kaip turiu pasielgti. Neturėjau, kur eiti, nes visur jaučiau spaudimą. Tavo tėčio tuo metu nenorėjau matyti, nes bijojau. Buvau viena ir tūkstantį kartų vis jungdavau ta pačią dainą. Relax dainavo vyrukas ir man tie žodžiai buvo varomoji jėga. Tuomet jau verkdavau iš laimės. Pasiilgau tavo tėčio, o jis, keistuolis, atvažiuodavo po mano langais ir bijojo ateit. Buvom atskirai ir abu liūdėjom. Neilgai. Greitai šoko būsena praėjo, o ir reikėjo kažkaip tvarkytis, juk liko savaitė iki dokumentų pridavimo į Portugaliją. Turėjom nedaug laiko apsispręsti, o tai ir buvo sunkiausia. Pasiryžom. O aplinkiniai vėl įrodinėjo, kad žino geriau. Tuomet ir susapnavau pirmą kartą tave. Gražuolė mano, matau, kaip JIE nori atimti tave, o tavo rudos akytės maldauja pagalbos... Atsidūriau ligoninėje, sapnai pildosi.. Guliu apkabinusi pilvuką ir tyliai prašau, kad neišeitum. Šiandien tas meškiukas, kuri atnešė tavo tėvelis, man primena, kaip tada pirmą kartą pasijutau kitokia.
Sausio 27 atšokom vestuves, tuomet buvo 6 metai , kaip mes su tavo tėveliu susipažinom. O kūnigo palaiminimas sutapo su dar vienu dideliu įvykiu pirmą kartą pajutau tave Kaip greitai bėga laikas!
Po mėnesio išskridom į Portugalija. Kaip keista buvo patekti iš žiemos į vasarą! Žiemą nusimesti storą paltą ir skinti lauko gėles! Vandenyno bangos ir šiltas vėjas ! Gyvenome kaip pasakoje ir kartu su tavo tėčiu laukėm šios pasakos didelio stebuklo tavo gimimo.
Visi žinome, kad svetimoje šalyje niekada nesijausi laimingas, nes pasiilgsti, todėl ir mūsų laukė ilgą kelionė namo. Didysis nuotykis, avantiūra, kuriai turbūt nebepasirašyčiau daugiau! 9 tas neštumo mėnuo ir kelionė namo traukiniu, nes Portugalijos gydytojas neleido skristi lėktuvu, buvo per daug pavojinga, nes tu jau septintą mėnesį norėjai išvysti ši pasaulį. Neleidom tada. Gulėjau ligoninėje, o universiteto valgyklos darbuotoja man kasdien kraudavo portugališkus saldumynus. Bet štai pajudėjom iš vietos.. Ispanija ir tas traukinio keistuolis, kuri pasitiko ilgaplaukė mergina, Prancūzija ir pingvinas padavėjas su juokingom prancūziškom manierom Pardon, Madam!, Vokietija ir draugas iš Lietuvos, Lenkija ir pagaliau čia jau kalba suprantama kalba! Liko visai nebe daug ir 3jų parų kelionė pasibaigė laimingai. Kiek apsikabinimų, laimingų žmonių ir džiaugsmo, kad pagaliau esame čia, savo gimtinėje, kur turėtum gimti ir Tu.
Laikas paskutinėm dienom sustojo, o kalendorius atrodė, kad tyliai juokėsi iš manęs. Jaučiausi, kaip kalinė, kurios išsigelbėjimas niekada neįvyks. Bet vieną vakarą pasipylė ašaros. Verkiau be priežasties ir nuoskaudos. Tiesiog. O gal tai buvo nuojauta, kad tai paskutinis vakaras, prieš Tau ateinant? Gal tai buvo savotiškas atsisveikinimas ir sutikimas su tuo, kad jau greitai Tu busi šalia, bet ne manyje? Anksti ryte kartu su tavo tėčiu gulėjom apsikabinę ir skaičiavom laiką tarp sąrėmių. Tylėdami žiūrėjome vienas kitam i akis ir tai buvo ypatinga akimirka, tada nereikėjo žodžių. Buvo gera ir saugu. Paskui važiavome į ligoninę. Niekad negalvojau, kad tai įmanoma padaryti per 3 minutes.
Atsidarymas jau 3cm. Daktarė prognuozoja, kad dukrytę turėsim kitą rytą. Kur gi ne, Tu tokių planų neturėjai, o Tavo lagaminai jau seniai sukrauti ir pasiruošusi susipažinti su šiuo pasauliu gyvai. Nepamenu popierių pildymo, o ir nebuvo man tai svarbu tuo metu. Atsidūrėm gimdykloje ir tuomet toks keistas jausmas apėmė, kad iš čia jau išeisime tryse. Nebe ilgai trūko sarėmiai, bet švento Petro vartai jau pradėjo vaidentis, todėl pradėjau prašyti nuskausminamųjų, kurių negavau, nes tuo metu jau buvo 7cm. Tuoj nuleisim vandenis pasakė gydytoja ir paėmė tą įrankį. Aš aišku, kai jį pamačiau, tai man vandenis savaime nubėgo, o tada prasidėjo svarbiausia pilnas atsidarymas ir jau nebe daug liko iki susitikimo. Sunku. Aš pavargau. Man silpna. Girdžiu kaip gydytojai rėkia, kad kvepuociau, o aš nebegaliu
Išsigandęs tėtis prisijungia Brangioji, kvėpuok gi!. Sukrapštau paskutines jėgas ir stumiu. Jau nebedaug
Tuoj nebe skaudės. Pagaliau. Palengvėjimas ir štai Tu jau čia, mano mažas angeliukas. Tokia pati, kaip tada sapnavau! Kokia tu mažytė! Paimu ant rankų ir negaliu patikėti, kad tai vyksta su manimi. Liepos 27, mūsų vestuvių 6 mėnesių proga keliavom visi trys namo. Išjungėm visus telefonus ir džiaugėmės buvimu kartu.
