į pasaulį atėjo nauja gyvybė - Gimdymo istorijos

- Būk pasveikinta, mano saulele, gimusi nuostabią ir saulėta pavasario dieną! – norėjosi sušukti visam pasauliui, visiems žmonėms, visai atgimstančiai gamtai. Pagaliau šalia manęs – ilgai visų lauktas mažas stebuklėlis, savo žydromis akelėmis labai jau panašus į savo tėtį. Ak, kaip laukiau šios dienos! Tos dienos, kada paimsiu ir priglausiu dukrelę prie savo širdies, apipilsiu bučiniais ir nuolat kartosiu: “Aš tave myliu!“.
Laukiau aš tos lemtingosios dienos, nors, prisipažinsiu, širdies kamputyje šiek tiek nerimavau. Tądien nubudau gerokai anksčiau. Bent taip aš pati maniau. Nesikeldama iš lovos pažvelgiau pro langą: švietė saulė, pro pravirą langinę buvo girdėti paukščių čiulbesys. „Šiandien turėtų būti nuostabi diena“, - pamaniau sau.
Kiek pasirangiusi lovoje, tingiai atsikėliau. „O dieve, dūris į nugarą! Toks nemalonus ir veriantis...“. Vėl atsiguliau ir... klausau, kas dabar bus. Po kiek laiko – vėl tas pats. Iki gimdymo datos – vos dvi dienos belikę, todėl šį kūno signalą priėmiau be jokios panikos ir nežinios. Kraitelį buvau iš anksto susiruošusi, todėl beliko tik pasiimti ir skubėti į ligoninę.
Buvo beveik 7 valandos ryto. Prikėliau savo vyrą ir pasakiau, kad netrukus reiks vežti į ligoninę, nes artėja mūsų susitikimo su mažiuku valanda. Vyras, sakyčiau, buvo kur kas labiau susirūpinęs, nei aš. Iškart nuvykome į skyrių. Priėmė maloni gydytoja, apžiūrėjusi pasakė, kad gimdos kaklelis atsivėręs vos 1 cm, paklausė širdies toniukų, ir įvertinusi padėtį liepė važiuoti... namo. Taip laukiau šios akimirkos, kad tik greičiau viskas prasidėtų, ir še tau!
Vėl su visa manta parvažiavau namo. Atsiguliau. Reti, bet šiek tiek skausmingi sąrėmiai kartojosi. Kada gi viskas prasidės: laukiau ir nesulaukiau šios akimirkos. Lėtai, tarsi vėžlio tempais, slinko valandos, minutės, sekundės. Vakare ramiai atsiguliau į lovą, sąrėmiai vis retėjo ir darėsi mažiau skausmingi. Bet širdies kamputyje tikėjau, kad toji akimirka čia pat, netoli. Skaičiavau iki 100, vėliau iki 1000... Užmigti neįmanoma, nors tu ką.
Tikriausiai buvau užmigusi, bet staiga pašokau nuo nemalonaus skausmo nugaros srityje. Skausmas buvo veriantis, kad negalėjau net pajudėti. Kumštelėjau vyrui į pašonę. „Girdi, kelkis. Dabar tikrai gimdysiu“, - sakau aš jam. Nepamačiau, kaip jis įšoko į kelnes. Palengva apsirengiau, vėl su nešuliukais – pirmyn į automobilį. „Na, ką, dabar namo jau grįšim su mažiuku“, - galvojau sau mintyse.
Naktis. O lauke taip gryna, tyra, net nesinori lipti laiptais į gimdymo skyrių, atsiduodantį specifiniais ligoninės kvapais (tie kvapai name nuo mažens erzino). Dar gurkšnis nakties gaivos...
Aš jau švarutėlėje, naujai pertvarkytoje gimdykloje, kurios viduryje puikuojasi nauja moderni gimdymo lova. Balti ligoninės marškiniai ir šlepetės- tai viskas ką aš turėjau su savimi. Tiesa, dar po plačiais marškiniais slėpėsi tarsi arbūzas mano pilvukas ir vienas kitas nestiprus spyris davė žinoti, kad ten dar šiltai sėdi mažas pilviukas.
Vėl gydytojos apžiūra ir jos šypsena veide išduoda, kad vis viskas gerai, vaikiuko širdies toniukai ritmiški. Vadinasi, dar ne laikas, dar šiek tiek reikia palaukti. Skausmas palaipsniui darosi nepakeliamas. Sąrėmiai dažnėja. Retkarčiais atrodo, kad iš skausmo nualpsiu... Ant sienos laikrodis skaičiuoja valandas. Ach, kad jis nors šiek tiek paskubintų laiką.... Vėl sąrėmis... Toks stiprus, kad laikinai aptemsta sąmonė. Pasidaro net akyse tamsu. Gydytoja ir šalia besisukiojanti akušerė liepia patupėti. Mintys vis sukasi apie tą patį: kad tik greičiau viskas baigtųsi. Aš kantri. Sukandusi dantis tyliu, tarsi žemė. Tik retkarčiais vos girdimai sudejuoju. Kelios sekundės tarp sąrėmio: “Gydytoja, gal jau tuoj?...“, - bandau klausti. „Tuoj, tuoj. Valandžiukę kokią dar reiks palaukt, o tada lipsim ant stalo...”, - sako ji. Kažką dar sakė, bet vėl tas sąrėmis nukando medikės pasakytus žodžius. Laikas slenka taip lėtai, kad, rodos, laikrodžio rodyklė ne nepajuda pirmyn.
Gimdyklos durys praviros. Vidurnaktis. Kažkur palatoje verkia mažylis. Pasigirsta raminantis mamos balsas. Pro duris kartais sušmėžuoja baltas mediko chalatas. Seselė atneša naujų vystykliukų naujai besibeldžiančiai gyvybei, paruošia stalelį, kur bus apžiūrimas, tvarkomas ir vystomas mažylis.
Ateina gydytojas. Paskutinis nuosprendis man. Paklauso vaiko širdutės ir liepia gultis į gimdymo lovą. Kažkaip darosi šalta, nuovargis ir įtampa daro savo. Dreba virpa visas kūnas. Girdžiu, kaip gydytoja aiškina, kad tuomet kai bus sąrėmis, stumt reikės iš visų jėgų. Atsakyti neįstengiu, tik pritariamai palinkčioju galvą. Jaučiu, kaip kūną persmelkia skausmo banga... Dar vienas sąrėmis, atokvėpis, kitas ir.... toks palengvėjimas... Nusuku galvą į sieną, nieko negirdžiu, nematau. Akušerė uždeda ant pilvo mažytį rėkiantį gniužulėlį: šlapią, šiltą ir tokį mielą ir savą. „Tu neverk, mano angeliuk, tuoj ateis ir tavo tėtis“, - glostau mažą šlapią galvytę ir jaučiuosi tokia laiminga ir pakylėta. Ir dabar, kai rašau šį laišką TAU, lūpomis liečiu ant mano krūtinės prisiglaudusią tavo mažą, švelnią galvytę. Bučiuoju tave, mano angele...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis