Papasakosiu mūsų antrosios lėlytės atėjimo į mūsų šeimą istoriją.
Kad jau norim antro leliuko su tėveliu nusprendėm, kai mūsų mažajai buvo beveik 2 metukai. Kažkaip pajutau, kad jau labai labai noriu, kad pasiilgau to begalinio artumo, maitinant krūtim, pasiilgau pasivaikščiojimų po parką su vežimėliu, pasiilgau laukimo, pasiilgau to ypatingo jausmo, kuris užlieja gimus kūdikiui... Taigi sulaukiau paskutinių savo mmm, primityviai paskaičiavom vaisingas dienas ...ir vieną dieną, per pietų pertrauką su tėveliu nusprendėm, kad dabar pats tinkamiausias laikas naujai gyvybei užmegzti, taigi atlikom mažą meilės reikaliuką, tikėdami, kad po jo mamytei pradės augti pilvelis ...Nežinau, kaip tuo metu galėjom būti tikri, kad pavyks iš pirmo karto, bet nuojauta neapgavo... Po šio nepaprasto reikaliuko dar pajuokavom, kad leliukas gims lygiai lygiai po 9 mėnesių, vadinasi, per patį mamytės gimtadienį. Po 9 dienų kaime pas senelius šventėm mūsų pirmagimės 2-ąjį gimtadienį, ir jau žinojom, kad pilvelyje auga stebuklas. Mažoji pupa seneliams džiugiai pranešė naujieną,- mama pilvelyje leliuką neša! Visi buvom labai laimingi. Toliau sekė įprasti reikalai- darbas, stresas, susirinkimai, po vieno iš jų, kai mano pilveliui buvo apie 12 savaitėlių, namo grįžau verkdama, negalėdama net vyrui žodžio pratarti, ir turbūt, gyvenime nebuvau labiau išsigandusi...po to nelemto susirinkimo atsistojusi pajutau, kad šlapios kelnaitės. Tualete pamačiau, jog pasirodė nemažai(apie pusė stiklinės) skystų rausvų išskyrų, labai išsigandau...Toliau- gydytojo apžiūra ir atsakymas- puslytei viskas gerai, pagaliau nurimstu! Tuo metu maniau, kad galiu prarasti leliuką, buvo labai baisu ... Dar po kelių savaičių pasirodo truputį kraujo, kuris vėl baisiai išgąsdina- tada patologinis dėl gręsiančio, keletas dienelių gulimo režimo...Per visą nėštumą apturėjau nemažai rimų-nerimų(kaip aš juos vadinu) tai dėl prasto šlapimo tyrimo, tai dėl prasto makšties tepinėlio atsakymo, tai dėl baimės pagimdyti anksčiau laiko, bet iš esmės visas nėštumas ėjosi sklandžiai, nurimus pykinimams jaučiausi puikiai, be proto laukiau atostogų, o pilvelis vis augo, brendo ir gražėjo. Pirmagimė kas vakarą lovoje jį paminkydavo ir nors nei vienas gydytojas nebuvo užtikrinęs, kad laukiam mergytės, bet mano širdis tai šaukte šaukė, sesė išdidžiai visiems sakydavo,- mama Elzytę pilvelyje neša! Po kiekvieno vizito pas gydytoją nėštumo pabaigoje pirmagimė, greit tapsianti didžiąja sese, manęs vis pasiteiraudavo- dar neišėmė sesės?? Taip ir laukėm visi linksmai naujo šeimos nario. Atėjus numatytai gimdymo datai, mamytei nepasireiškė jokie artėjančio gimdymo požymiai, todėl buvau paguldyta i patologijos skyrių stebėjimui, kur savo kailiu patyriau, ką reiškia gimdos kaklelio masažas, skurdus valgyklos valgiaraštis, bei liūdno vaizdo tualetai...Ech, mažokai komforto tokios ypatingos padėties moterims, kaip aš! Taip ligoninėje sulaukiau savo gimimo dienos, tėvelis atvežė lauko gėlyčių puokštę ir torčiuko, kurio nieku gyvu neatsisakiau! Gydytojos apžiūra ir verdiktas- rytoj gimdom! Vadinasi liko paskutinė naktis su pilveliu...Aišku, niekaip negalėjau užmigti, meldžiausi, kad iki ryto gimdymas prasidėtų natūraliai, prašiau lėlytės, kad paskbėtų, bet nesulaukiau... Taigi 6 valandą ryto kartu su palatos likimo drauge mus veda į skirtingas gimdyklas, man prakerpa vandenukus (bijojau, bet procedūra beveik nejuntama), laimei, jie visiškai skaidrūs ir gražūs, apžiūri gydytoja,- atsidarymas tie patys nepilni 1,5 cm, kaip ir prieš kelias dienas ir jos žodžiai po apžiūros- ilgaplaukis vaikas!!! Belieka laukti...Ir tėvelis jau čia, pasirodo, ir jis prastai miegojo, taigi jau abudu laukiam nesulaukiam artėjančio gimdymo(pirmagimė kaime pas senelius), vis negalim patikėt, kad tuoj, tuoj supsim savo lėlytę. Nuleidus vandenis sąrėmiai neprasideda, todėl 9.30 man pastato lašinę su skatinamaisiais, tuo pačiu klausom širdutės toniukų, viskas gerai. Skatinamės vaikštinėdami po erdvią ir jaukią gimdyklą, juokaujam, bandom spėti leliuko svorį(gydytoja tiksliai nė karto jo nepasakė) ir baisiai baisiai nekantraujam. Sąrėmiai vos juntami, akušerė tai ateina, tai išeina...Po poros valandų sąrėmiai sustiprėja, tėtis filmuoja, man skaudena vis labiau ir labiau, bet labai džiaugiuosi- juk taip ir turi būti. Juk jau šiandien gausiu vakarykščio savo gimtadienio dovaną!!! Pačią brangiausią pasaulyje dovaną...Dar po valandos sąrėmiai jau labai skaudūs, žinom, kad jau greit išvysim savo stebuklą. Nebegaliu, kaip skauda, tėti, bėk ieškoti akušerės, nebegaliuuuuu, tikrai nebegaliu...Po minutėlės subėga visa komanda, gydytoja šaukia -pilnas atsidarymas, sulig kiekvienu sąrėmiu stumiam, stumiam, kažkokiu momentu gydytoja mane suriečia,- pamatau jau šiek tiek išlindusią juodą plaukuotą galvutę,- O stebukle, stebukle, mūsų kūdikis ateina!!!! Dar keletas stiprių sąrėmių, keli stūmiai ir po sekundėlės užgimsta nerealus mūsų grožis, nuimama apie kakliuką apsivijusi virkštelė, o po akimirkos ant krūtinės jau turiu JĄ...Gydytoja nemelavo,- plaukučiai tikrai ilgoki. Nepaliauju kartoti, kokia JI graži, šaukiu JĄ vardu, o Viešpatie Aukščiausias, kaip saldžiai JI kvepia!!! Pagimdžiau mergytę, kvepiančią pievų medum!!! Mes tokie laimingi, tėtis be žado, juk stebėjo gimimo stebuklą, tiesa sakant, truputį jam pavydžiu, nes matė visa tai dar geriau nei aš, raginu jį paimti fotoaparatą, ech, iš jaudulio viską pamiršo...Pirmoji mūsų nuotrauka- nepaprasta, pilna stebuklo, juk vos prieš minutėlę JI buvo dar kitame pasaulyje, o dabar jau šiltuose mūsų delnuose...
