Toliau laukė Ahu Tongariki,
Berods daugiausiai stovinčių Moai vienoj vietoj- atstatyti, išdidžiai žiūrintys į salą.
1960m cunamis kad dėjo tai dėjo, kad kaip nuotraukoje matyti kur atsirado vienas Moai, o kur stovėjo.
Apžiūrėję važiavome, pas kitą mūsų laukiantį objektą - Rano Raraku, tai nemažas kalnas (lietuvos supratimu) visų moai gimtinė
čia Moai buvo iškalami ir išgabenami po salą .Daugelis jų taip ir liko gamybos procese, kiti įstrigę pakeliui- vienos iki pusės žemėn sulindusios, kitos įsikasusios iki nosies. Man čia buvo pati įdomiausia vieta, ir čia vienintelį kartą mane iš dūšios sulijo, slėpiausi ir po Moa ir už Moa, bet sušlapau iki paskutinio siūlelio.
Papildyta:
Labai gražus- neprastai spalvingas ežeriukas šalia Rano Raraku.
Nusileidus mūsų lauke laukė pietūs- už medinio stalo, po Avokado medžiais, pačiu laiku- tai buvo vieni maloniausių mano pietų kelionėje, matyt, todėl, kad gan retai teko pietauti lauke, o juk čia vasara. Kaip ir visoj pietų Amerikoj, aplink kojas zujo pora visada išalkusių šunų. Tik atsistojus nuo stalo- pasitinka kiti stalai...suvenyrų..bet nieko egzotiškesnio nebuvo už patį pardavėją:
O čia alia mistiškas akmuo Ahu Te Pito Kura - ritualinis,įmagnetintas įdomu tai, kad jis turėjo išbalansuoti kompasą, bet jam tai vargiai sekėsi..
Papildyta:
Po pietų mūsų laukė Ahu Nau Nau šalia Anakenos paplūdimo. Šitie moai jau pasipuošę rudomis kepurėmis iš kalno Puna Pao, kas suomių kalba reiškia ruda galva- dar turint omeny kad jų veideliai europietiški- faktas čia lankėsi mūsų kaimynai vikingai
Įdomiausia, kad
sala turi tik porą normalių paplūdimių, Vienas iš jų šitas Anakena, ir dar šalia kažkoks yra, bet mes ten nebuvom. Tad apžiūrėję Ahu Nau Nau
stačia galva puolėm į vandenį, koks geras vandeniukas toks šiltas, nepalygint su lediniu vandeniuku Limoj, Arikoj ar Titikakoj. Tad mėgavamės kiek galėjom
Na o koks poilsis šalia vandens be alučio, tiesa maža skarba jų alaus mums kainavo apie 7lt. Įkalus iškart atsiranda gerų idėjų, tad nutarėm užlipti į šalia esantį kalną, vaizdo pažiūrėt. Ir ką gi įkopus koki trečdalį, supratau kad nelabai išeina. Nes kalno pagrindas, nei žvyras, nei smėlis- koją statai ir riedi atgal, o dar statumas..tai bandžiau laikytis už žolių, kažkurį laiką padėdavo, poto ta žolė jau buvo rankoj. Nebežinojom ką daryt, tiek kelio atvargta- apsisprendėm, bandom toliau tik didinam greitį- pasiteisino. O vaizdelis buvo vertas pastangų. Nors kalniux nedidux, bet užlipus iškart pasidarė šalčiau ir netgi šiek tiek apkrapijo
Papildyta:
Pabaigėm alų ir nutarėm leistis kita puse, kelias daug ilgesnis, bet daug nuožulnesnis, bet ten mus pasitiko nedraugiškos viksvos- tai biški kojas apgramdė- na bet maži praradimai
Gryžom į miestelį, viešbutis, degalinė,alus, romantiškos vietos paieškos palei pakrantę.
Mieste kiek esam pakrantę išvaikštinėję, tai labai akmenuota, ir man kaip vandens mėgėjau tikrai būtų proto užtekę bandyt maudytis ir tarp akmenų. Alia begurkšnojant alutį vienoj romantiškoj viečikėj, akį patraukė kažkas ružavo, o pasirodo ten koralai visai neblogai laikosi, o jau ežių ežių- gerai kad laiku pamačiau bučiau tikrai keletą į kojas susivarius.
Va vieną pasigavom.
O čia šiaip labai gražus vaizdelis, bet gražu o maudytis negali..,buvo bais sunku save tramdyti
Papildyta:
Ryte laukė Rano Kao krateris- super gražus vaizdelis, man kaip žalios spalvos fanei, čia buvo tiek visokių atspalvių- žiūrėčiau ir žiūrėčiau,
tuo pačiu apžiūrėjome ir ritualinį kaimelį Orongo, kur kažkada vyko varžybos dėl žmogaus- paukščio titulo. Jaunuoliai nerdavo nuo stataus šlaito ir plaukdavo į esančią šalia salą, kur perėdavo kregždės, o tas kuris sugebėdavo su tais kiaušiniais ne tik paplaukti bet ir kažkokiu būdu sveikus i krantą pristatyti pirmas- būdavo tituluojamas Žmogum- Paukščiu...Štai kur tos salos kur ieškodavo tų kiaušinių:
O čia Orongo kaimelyje
Dar važiavom į Bananų olą. Ana Te Pahu
Tai buvo mažiausiai mane dominęs objektas- na kas gali būt įdomaus tokiu pavadinimu...o pasirodo bananai tik šiaip sau garbę prisima tik dėl to kad prie įėjimų auga...
o pati ola įspūdinga, kelių aukštų šachta, kurioje kažkada buvo rasta visokių gerų dalykų kaipo..brangakmeniai, statulėlės ir ...kaulai. O yra joje nutikę ir visai nesmagių dalykų- dingę žmonės, dabar suprantu kodėl gidas taip įnirtingai neleido mums eiti atskirai gilyn į olą.
Toliau aplankėm Ahu Akivi
Ahu Tahai
[IMG]
http://img.road.lt/u...de4f716849a.jpg[/IMG]
Papildyta:
Ahu Tahai matau neisidejo:
Paskutinę kelionė dieną, t.y. rytą pasivaikčšiojom po miegantį miestą, smagu kai matai kaip tik žmonės keliasi, kažkur važiuoja savo senokomis mašinomis, dėliojasi prekystalius sutikdami keliauninkus iš ką tik atvykusio tūkstančio japonų laivo, (japonai čia dažni svečiai, čia jiems net iškabos jeroglifais išrašytos, mūsų net ekskursijas koregavo, nes matyt busikų reikėjo jiems visiems po salą išvežiot.
Žmonės čia kažkokie labia ramūs, atsipūtę vyrai su dredais ir smagiomis bardzdikėmis, akytėmis mirksi, sveikinasi, tik šypsosi
ech. O fotkiu ner L
Bažnyčia:
Dar spėjom išbandyt jų gatvinės empanados, ( kažkoks čeburiekas, tik su sūriu nepatiko, o va su mėsike, tai super- labai gerai prieskoniai derinosi). Pamačiau kad visa gatvė juos kemša, ir turgelio daržovių pardavėjai ir praeiviai, tai apibėgau visas esančias šalia pardas bežiūrinėdama, kur gi jų yra pirkti, poto paklausiau.., tai pasirodo juos iš dėžės veikėjai ant kampo parduoda, tai tie kurių paklausiau ėmė kažką rėkt tam paradvėjui, o tas taip džiaugėsi , mojavo ir galva linksėjo- tapom vienos minutės gatvės žvaigždėmis- matyt turistai nelabai sau tai leidžia.
Dar bandėm gaut suvenyrinius antspaudus į pasus su Moai atvaizdais, bet paštas deja šeštadienį nedirbo.
paskutinis miestelio vaizdas
O toliau viešbutis, busikas, aerouostas, lėktuvas, Santjagas. Viena žinau, kad trijų dienų man tikrai nepakako, ir per artimiausius 10 metų aš būtinai sugryšiu
bentjau savaitei
Kai mes skridom pusė lektuvo keleivių skrido toliau į Taitį. Velykų sala priklauso Čilėj, kuo vietiniai visai nėra patenkinti, bet čiliečiai čia mielai leidžia savo atostogas. Taigi pakilę į vandenyną pro langą žiūrėjom geras 5 valandas. Salos išmatavimai 12*24 km ar kažkas panašaus, skaičiai ne mano arkliukas. Nors tai buvo ne pirma mano aplankyta sala, bet leistis buvo ne itin malonu, nes lektuvas leidosi žemyn į vandenyną, nors aš savo akim mačiau kaip mes tą salą praskridom, graži tokia- panaši į new beatlą su dviem nepaprastai gražiais krateriais...
