Dar tik šeštadienis. Kad tik greičiau ateitų antradienis, važiuosim į Kauną. Alytaus gydytojai pasitarė ir parašė siuntimą. Būgtai ten ultragarso aparatas naujesnis, o ir ginekologai daugiau matę, gal išsiaiškins, kodėl mūsų angelėlis lėtai auga ir kada žada gimti...
Bet kas čia? Ko taip dažnai susitraukinėja? 3.15. Net kvapą užėmė. Ir nejuda... Ot būtų visiems staigmena, jei vis dėlto sulauktume berniuko. Juk iki 28 savaitės buvome įsikalę kvailą mintį, kad turėsime futbolistą Napalį
Tik dabar jau perkame rožinius kostiumėlius manekenei Viltei ) Tiesa, ar įsidėjau tą baltą smėlinuką, kur užvakar išsiskalbiau? Einu pažiūrėsiu, juk vistiek nemiegu... Vėl. 3.40. Nu, taip dar nebuvo. Kažkas čia ne taip. Bet sąrėmiai tai juk skaudėtų. Man neskauda, o tik spaudžia, tik kietėja. Bet kodėl reguliariai? Gal dėl viso pikto peržiūrėsiu daiktus, kuriuos vešiuos. Chalatas. Kur chalatas? Aišku, vonioje. Viską kūdikiui susidėjau dar vakar. Tik neįsidėjau sau puodelio, šaukšto, šakutės. Ko dar gali prireikt? Dokumentai! Vos svarbiausio nepamiršau. Beliko palįst po dušu.
Apie 6 val. pažadinau vyrą, papusryčiavom ir apimti neaiškaus jausmo, pilnom klaustukų akim pajudėjom link Alytaus gimdymo skyriaus. Priėmime budėjęs gydytojas mane apžiūrėjo, paklausė, ar nenubėgo vandenys. Aš juk būčiau pastebėjus tokį dalyką. Juk ne pirmą kartą gimdau... Na, nebent duše... Bet, ne... Negali būti. Jam pasirodė, kad vandenų mažai, kaklelis pradėjęs atsidarinėti. Paėmė telefono ragelį ir, nieko man nesakęs, skambina kažkam ir diktuoja mano pavardę, aiškina situaciją, užsakinėja reanimobilį... Koks klaikus žodis - REANIMOBILIS. Man tepasakė: "Važiuok, dar spėsi."
Paskui viskas vyko labai greitai. Mane įgrūdo į tą r-e-a-n-i-m-o-b-i-l-į, liepė gulėti, nors man nieko neskaudėjo. Jau ir susitraukinėt nustojo. Gal iš tos baimės
Gulėt liepė dėl to, kad vandenų mažai buvo. Sako, kad galėjo vandenys po truputį išlašėt ir aš galėjau net nejaust kada... Vyras važiavo iš paskos, o taip norėjosi, kad jis būtų šalia. Kaune mus priėmė labai draugiškai. Iš pradžių pakartojo visas procedūras: ultragarsas (pamatė, kad virkštelė apsivijus apie kaklą), topografas (sąrėmius rodė kas 4 min., nors aš jaučiau tik apsitraukimus, o skausmo - ne), o tada - į gimdyklą. Prisipažinsiu - labai bijojau. Išgąsdino mane tai, kad viskas vyko neplanuotai greitai ir dar su šiokiais tokiais netikėtumais. Kai vežė į gimdyklą, purčiausi kaip lapas. Labai dėkinga esu medikams. Gėda, kad neprisimenu nei vardų, nei pavardžių (tiesiog nesugebėjau susikaupti tuo momentu ir įsiminti), bet tikrai tai buvo labai šilti ir mieli žmonės.
Gimdymo palatoje labai maloniai nuteikė aplinka. Pasitaisė nuotaika, dingo įtampa. Juokavome, žiūrėjome TV. Juk aš nejaučiau skausmo! Taip smagiai pralaukėme iki vakaro, kol galų gale trūko gydytojo kantrybė, jis nusprendė mane pakankinti ir, suleido man skatinamųjų.
Tada prasidėjo patys tie "malonumai". Laikiausi didvyriškai. Nuskausminamųjų neprireikė. Šaukt nešaukiau. Tik vieną kart išstenėjau, kad daugiau nebegaliu. Bet tada vyras riktelėjo:" MATAU JĄ! TU GALI!" . Aš supratau, kad nedaug beliko. DAR kartą ir dar kartą... 2007 10 27 21.13 nuaidėjo mažytės mergytės riksmas. Nesugebėsiu apsakyti to jausmo. Pirmiausia, ką pamačiau tai, savo vyro ašaras, paskui gydytojo sveikinimai, drąsinimai. Turbūt mes jam atrodėm labai nesusipratę, pasimetę. Dukrytė įvertinta dešimtukais. Tuo labai džiaugėmės. Ir dabar ūgiu ir svoriu jau vejamės savo bendraamžius
Ak, tie netikėtumai. Jie įneša gal net daugiau laimės nei tikiesi
