Aš tavęs taip laukiau - Gimdymo istorijos

Ištekėjau 19 metų. Visi galvojo, kad tai buvo iš reikalo, bet ne, tiesiog mes taip nusprendeme. Apie vaikus pagalvojome tik po metų, bet pasirodo ne taip viskas paprasta. Gyvenome atvirai, o vaikų kaip nėra, taip nėra. Pradėjome lankytis pas gydytojus - bet sakė, kad viskas gerai. Taip prabego dar keturi metai, "važiavo" stogas, nebelankiau draugų, kurie turėjo vaikus, nes galvojau, kad aš jų niekada neturėsiu. Pagaliau vieną gražią dieną supratau, kad su manimi kaž kas ne taip - tai buvo laimingiausia diena, kai sužinojau, kad laukiuosi.
Visas neštumas buvo labai lengvas. Likus dviems dienoms iki nustatytos gimdymo datos vyras išskrido kelios dienom darbo reikalais į Iriją, aš jam pažadėjau, kad negimdysiu, kol jis neatvažiuos, nes buvau tuo tikra. Nustatyta data buvo birželio 27 d. Birželio 29 d. susiskambinau su akušere, ji pasakė, kad dėl viso pikto atvažiuoti, pasitikrinti. Ryte sėdau už vairo ir su anita kartu nuvažiavome į GN. Patikrino gydytojas - pasakė, kad jau 4 cm. atidarymas, pagimdysiu kaip iš pypkės ir laikas gultis į ligoninę. Aš labai išsigandau, bet nusprendžiau dar nuvažiuoti namo paimti daiktų. Akušerė vos nenukryto, kai sužinoja, kad pati už vairo atvažiavau.
Aštuntą val. vakaro draugė nuvežė manę į GN. Jaučiausi labai gerai, nors sakė, kad jau labai dažni sarėmiai, aš jų visiškai nejaučiau. Kadangi atidarymas buvo dar mažas, o sarėmiai labai dažni man davė kaž kokių tai vaistų - sakė turi pykinti ir suptis galva, bet mano savijauta nepasikeitė. Skausmo nejaučiau tol, kol nenuleido vandenys - tada viskas ir prasidėjo. Dartarai nusprendė, kad dar gimdyti ne laikas ir davė dar vaistų - sakė turi šiek tiek nurimti skausmas, bet kaip ir pirmą kartą, vaistai jokio efekto nepadarė. Skaismas tik didėjo, be to atėjo noras jau stangintis, o man daktarai neleido, nes atidarymas dar nebuvo pilnas. Davė dar vaistų - pasakė, kad turi liautis skausmas ir turėčiau užmigti, vaistai man vėl nepadėjo. Akušerė net paklausė, gal miegstu išgerti - kad vaistai neima. Sakė, ne tokias bobas mikdydavom, o šitai tas pats. Liepė kas pusvalandį lankytis tualete. Aš vis nueinu, pasižiūriu į veidrodį, nei dėmelės ant veido, kaip dabar atsimenu pagalvojau, dieve, taip gerai atrodau, bet taip skauda.
Praėjus aštuonioms valandos kančių dakratai nustatė kad vaiko galvutės padietis neteisinga. Vaikiuko galva buvo užlenkta taip, kad ėjo veiduku, o teisingiau pasakyti smakru į priekį. Pačiai gimdyti turbut nepavyks ir visi mane paliko, nusprendė padaryti konsiliumą. O aš nuo to skausmo nežinojau kur lipti. Pagaliau nusprendė padaryti Cesario pjūvį. Kai jau leido eiti į operacinę, tai ne aš ėjau paskui akušerės, o akušerė bėgo paskui manes, aš labai bijojau, kad vėl prasidės saremiai. Kada man suleido narkozė, pajutau tokį lengvumą, kurio dar niekada gyvenime nejutau, galėjau dainuoti. Dar po kokių 20 min. išvydo pasaulį mano Dominykas. Jis gavo tik 6 balus, nes labai sunkiai ir ilgai kankinosi pilvuke. Jis dar iki pusės metu miegojo užsilenkės galvytė taip, kad kaklas su smakra sudarydavo tiesia linija.
Vyras sužinojo, kad tapo teveliu, tik kitą dieną, kai paskambino pasiteirauti apie neščiosios žmonos sveikatą, ir iki šiol sako, tu gi man pažadėjai sulaukti. Tai jau antro vaikelio atėjimą į pasaulį jis nepraleido.

Tokia jau mano istorija

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis